Užklydo į sodą šaltukas vėlyvas,
Ir obelį baltą pamatė...
Nuo kerinčio grožio apsvaigo galva,
Ir sau mintyse jis pasakė:
-Gražesnio peizažo nesu aš regėjęs,
-Ji nuotaka turi būt mano!
Lengvai išbučiavo jos žiedus mažus,
Iš meilės dainas jai dainavo.
O sekantį rytą ,atsiuntęs piršlius,
Jis nuotakos jau nepažino...
Jos apdaras baltas gulėjo šalia,
Tokios jis jau vest neketino.
Stovėjo nuliūdus nuoga obelis,
Šaltom vėjo lūpom bučiuota.
Neliko jos grožio...ir vaisių nebus,
O šaltis jau vyšniai kels puotą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2008-05-19 21:20:47
gražiai
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2008-05-19 12:04:54
Januk neliūdėki šalnų nebebus
jau žydi už lango gražuolės alyvos
juk šaltis nekaltas kad jis toks žiaurus
kai obelys naivios žydi ankstyvos
:)
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-05-18 16:52:51
Pradžia nebloga.
Nebijokit sudėtingesnių minčių.
Anonimas
Sukurta: 2008-05-17 12:40:25
"Sekantis rytas" - ką ji seka? Keiskte į Kitą rytą.
Mintis ne nauja, bet vaizdingai išreikšta.
Vartotojas (-a): ilgesinga
Sukurta: 2008-05-16 21:52:20
Man labai patiko! Subtili personifikacija, graži mintis...