Užklydo į sodą šaltukas vėlyvas,
Ir obelį baltą pamatė...
Nuo kerinčio grožio apsvaigo galva,
Ir sau mintyse jis pasakė:
-Gražesnio peizažo nesu aš regėjęs,
-Ji nuotaka turi būt mano!
Lengvai išbučiavo jos žiedus mažus,
Iš meilės dainas jai dainavo.

O sekantį rytą ,atsiuntęs piršlius,
Jis nuotakos jau nepažino...
Jos apdaras baltas gulėjo šalia,
Tokios jis jau vest neketino.
Stovėjo nuliūdus nuoga obelis,
Šaltom vėjo lūpom bučiuota.
Neliko jos grožio...ir vaisių nebus,
O šaltis jau vyšniai kels puotą.