Santrauka:
Vienintelei...
Prisėski, mieloji, ant metų krūvos,
Užteks kaip bitelei lekioti.
Tegul pailsėjus širdis uždainuos
Kaip vos tik pražydus mergiotė.
Darbai nepabėgs, juk žinai – ne vilkai,
Užteks jų – jie gimsta kasdieną.
Atleiski už tai, kad anksti pražilai,
Brisdama per manąsias ražienas.
Gyvenimas mūsų – Šagrenės oda,
Vis traukiasi, sparčiai trumpėja.
Tu klausi, kur dingo jaunystės jėga?
Į prarąją nunešė vėjai...
Prisėski, mieloji, ant metų krūvos.
Senatvėj taip pat džiaugsmo būna.
Tegul pailsėjus širdis uždainuos,
Ir rudenio viltys nežūva.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
:
Sukurta: 2005-11-06 21:45:29
Dviejų veiksmažodžių "būna" ir "žūva" niekada nerimuočiau. Tai neleistina. Labai jau dažnai rimuoji žodį "vėjai". Gal paieškok ir kitokių sąskambių. Kitur rimas nepriekaištingas.
O forma, kaip uniforma. Vienam - tai madinga, kitam - padėvėta. O man tai kas - aš vaikštau nuogas. Rūbus numečiau ant metų krūvos.
:
Sukurta: 2005-11-06 18:46:52
būna džiaugsmo,būna:)