Prisėski, mieloji, ant metų krūvos,
Užteks kaip bitelei lekioti.
Tegul pailsėjus širdis uždainuos
Kaip vos tik pražydus mergiotė.

Darbai nepabėgs, juk žinai – ne vilkai,
Užteks jų – jie gimsta kasdieną.
Atleiski už tai, kad anksti pražilai,
Brisdama per manąsias ražienas.

Gyvenimas mūsų – Šagrenės oda,
Vis traukiasi, sparčiai trumpėja.
Tu klausi, kur dingo jaunystės jėga?
Į prarąją nunešė vėjai...

Prisėski, mieloji, ant metų krūvos.
Senatvėj taip pat džiaugsmo būna.
Tegul pailsėjus širdis uždainuos,
Ir rudenio viltys nežūva.