Norėčiau būt lašu lietaus
kuris nukritęs tavo žemę atgaivina
kad derliaus ji sulaukt gausaus
ir svaigtų nuo manęs kaip vyno
pabūti obelim tavam sode žiemine
šiandieną aš neatsisakyčiau
ligi pavasario ją žmonės mini
kai valgo obuolius rudens raškytus
dar taip paukščiu norėčiau būt
kuris giedotų giesmę meiliai
toj obely po tavo langu
kaip serenadą mūsų meilei
mažiau svajok man žmonės sako
nes bus kaip bus visi tai žino
pabūsiu gal smiltim ant tavo tako
nors jį kiti jau žmonės mina
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-05-10 23:20:40
pabūsiu gal smiltim ant tavo tako
nors jį kiti jau žmonės mina
...šiltais skaudžiai ramiais tonais nutapytas jaudinantis lyrinis paveikslas...gražus kūrinys...
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2008-05-10 13:08:58
pirmuose dviejuose posmuose su ta obelim gražiai sužaista, toks paprastas ir niekam nesvetimas dalykas gan originaliai palygintas su žiemine obelim, ir jos iki pavasario išsaugotais vaisiais, o kiti du posmai mažiau efektingi.