4. Be aiškios vilties

Beveik netikėtai prieš keliautoją dunksantys paslaptingieji kalnai nušvito žalsvai salotine šviesa. Tiesą pasakius tas tolimas uolas akimirksniu apgaubė keista beveik švytinti medžiaga, kuri ėmė leistis nuo akmeningų smailių tiesiai į plokščią lyg stalas lygumą. Vaizdas iš šalies atrodė tarsi kalnų šlaitais leistųsi gyvo sniego lavina - neregėta subastancija menkai tepriminė rūką - labiau tirštą ir grūdėtą medžiagą. Reginys buvo grąsinantis. Astronistas, pastebėjęs grėsmingą vaizdą, ėmė skubiai traukti atgal. Nepasižiūrėdamas, kas yra po kojomis, jis užkliuvo  už vieno tariamai negyvo egzotinio padaro skeleto, kuris pasirodo besąs nemiręs. Būtybė tarsi pamėgino prabilti - iš ten link pasigirdo murmesį primenantis garsas, o į Gomą ir ją besiartinant paslaptingai medžiagai, lyg ir suklykė.
Airesas nieko nesuprato, kol visko nepamatė savo akimis. Kai kurie gulintys anksčiau nerodę gyvybės ženklų  organizmai pasirodo buvo gyvi. Jie ėmė krutėti tarsi mėšlungio suriesti. Tuo tarpu žaliasis tirštas debesis uždengė sutvėrimais nusėtą žemę (keliauninkas jau spėjo apleisti  tą didelį padarais nuklotą plotą). Sukaupęs visas jėgas, vos ne vos pavilkdamas kojas, nuolat kliuvinėdamas už įvairių kliūčių, Gomas nepatikėjo ką prieš savo akis mato.
Akyse raibuliavo visai nedidelis ežeriukas, įsispraudęs tarp smėlynų. Tas skystis visiškai neatsidavė amoniaku. Vien ši naujiena padrąsino bėglį. Ant telkinio kranto žmogus  suklupo ir veidu  įkrito tiesiai į vandenį...
Tačiau tas skystis visgi nebuvo vanduo. Žinoma, jis buvo skystas, tačiau visgi ne toks, koks turėtų būti - substancija buvo visiškai skaidri, neskleidė absoliučiai jokio kvapo, bet palietus paaiškėjo, kad yra tirštesnė ir netgi deginanti. Gomas Airesas atsistojo, nusipurtė ir išlipo iš keistojo skysčio. Tik dabar prieš akis pamatė, kad danguje kabo jau visos trys kaitriosios saulės ir šių neketina uždengti joks net menkiausias debesėlis. Vienas dalykas čia priminė gimtą pasaulį - oro buvo užtektinai, o planetos trauka labai panaši į Žemės. Keliautojas atrado dar vieną jam pačiam netikėtą dalyką. Tik dabar susimąstė apie tai, kad iki šiol nuo pat įvykių prie kosmobilio pradžios, neturi užsimaukšlinęs šalmo, kuris turėjo žvalgą saugoti nuo nuodingų dujų ar neištirtų mikrobų. Žmogus ir pats stebėjosi nepaaiškinama drąsa, kuri galėjo kainuoti mirtį. O juk tuokart norėjo paprasčiausio dalyko - vėsos, kurio karštoje aplinkoje visiškai nebuvo...
Nerizikuodamas ragauti net ir lašelio neištirto skysčio, Gomas paliko ežeriūkštį. Vos tik nuėjo kelis šimtus metrų, atsigrežęs išvydo, kad pastarajį apgaubė salotinė žalia masė, kuri tarsi gyvas padaras ėmė plėstis labiau į šalis. Kalnų pusėje kabojęs keistasis debesis po truputį paliko tariamų lavonų lauką ir patraukė į smėlio lygumą plačiu frontu. Airesas tuomet jautėsi dar labiau pavargęs. Vien dėl išsekusių jėgų šis sukniubo ant žemės. Net ir trumpas poilsis turėjo padėti atgaut menkas jėgas.
Žmogus jautėsi praradęs bet kokią viltį čia, svetimame pasaulyje, atrasti geriamo vandens, nekalbant jau apie maistą, pavėsį ar ramybę. Tiesa, žvalgas turėjo Klimo Beitso ginklą, kuriuo bet kada galėjo suvesti su savimi visas sąskaitas. Tačiau, nuvijęs absurdišką mintį astronistas išsitiesė ant nesvetingo Oldarabos paviršiaus veidu į smėlį. Netrukus visai netikėtai užmerkė akis ir pasinėrė į juodą snaudulio tušą...
Kai pramerkė lipnšnius akių vokus, išvydo tik akliną tamsą. Žmogų džiugino naujiena, kad yra daugiau jėgų. Tačiau visa kita nėmaž neguodė. Gerklė buvo perdžiūvusi tarsi šimtmečius sarkofage gulėjusi mumija, o skrandis grojo tikrą mirties maršą. Ir visgi net esant tokioms naujienoms, Gomo galvoje ruseno menka tikėjimo kibirkštėlė, kurios nepajėgėgalutinai užgesinti netgi ir tamsi ir vėsi naktis, gurgiantis skrandis ir troškulys. Dar labiau slėgi jau kurį laiką žmoguje apsistojusi vienatvė. Tik nerimas visiems laikams likti vienu ir į kūną besiskverbiąs šaltis paskatino Gomą kuo greičiau atsistoti.
Plynėje, jautė, nebuvo visiškai vienas. Netoliese šmėžavo neaiškūs pavidalai, panašūs į truputėlį fosforuojančius šešėlius. Tie objektai labai tyliai slinko lyguma, toliau nuo kalnų. Jei praėjusią naktį lygumą kaustė beveik visiška tyla, tai dabar iš visų pašalių sklido nerišlus murmėjimas. Gomas tą akimirką pasijuto tikrai nejaukiai, juk siluetai nebuvo žmonės. Tik akyliau įsistabeilijęs žvalgas pastabėjo, kad figūros ne tolsta nuo kalnų grandies, kaip ligi šiol pasirodė, o artinosi jink jų. Tie truputį šviečiantys balkšva šviesa objektai slinko išsirikiavę vorele. Netoli jų kelyje pasitaikė dar dieną regėtų organizmų kauburėliai.
Bet staiga, visiškai netikėtai, anksčiau girdėtą murmesį pertraukė jau pažįstamas garsas. Iš viršaus sužibo meteorus primenantys ryškiai sušvitę krentantys kūnai. Tie akmenys pabirę iš dangaus krėsdami žemę triukšmingai baigė savo kelionę. Vienas nemenkas žybtelėjęs akmuo nukrito visai netoli tų vora judėjusių figūrų. Skeveldros, kurias astronistas pastebėjo netgi tamsoje, sunaikino beveik visus regėtus siluetus. Likusios švytinčios formos skubiai nešdinosi kalnų masyvo link.
Paskui akmenys nebepasirodė. Pagyvintas netikėtų įvykių ir krečiamas šalčio, Gomas tą naktį nebeužmogo, nors jautėsi beveik prasčiau negu prieš užsnūstant. Tik dabar pajuto geliančius kojų raumenis. Ilgas ėjimas nebuvo į naudą. Akivaizdu, kad ilgi skrydžio kosmobiliu mėnesiai leido suglebti raumenims, atprasti nuo tokio ekstremaliai ilgo judėjimo...
Dykumoje veiksmo karuselė nesustojo. Kai kas vyko netgi žaibo greitumu. Gomui pasirodė, kad kai kurių dalykų nepamato - trūkstamų fragmentų pasigedo tarsi cenzūruotame filme, kuriame būna iškirpti ištisi epizodai ir sunku suprasti kas įvyko prieš tai. Panašus įspūdis buvo ir čia, nesvetingoje lygumoje.
Iki šios nakties oras pasitaikė stebėtinai ramus, bevėjis. Tačiau jis netikėtai pasikeitė. Astronautas veidu pajuto netikėtą dvelksmą, o po to ir smarkesnius gūsius. Virš dykynės vel užsitraukė dieną matytas debesis, tik dabar beveik juodas su švytinčiais taškeliais. Objektas fosforavo žalsvomis švieselėmis. Airesas, būdamas paprasčiausias stebėtojas (ir kasgi jam čia dar liko?), pamatė, kad plačiai nusidirekęs objektas uždengė visas žvaigždes. Netrukus oras kardinaliai pasikeitė - pūstelėjo stiprus ištisinis vėjas, sukeldamas dulkių ir sausų smilčių sukūrius. Gomas, norėdamas apsisaugoti, išdrįso atsistoti ir žengti kalnų link. Iki jų dar buvo likę vos pora kilometrų, nors tamsoje apie atstumą spręsti buvo ganėtinai sudėtinga. Saugodamasis gūsingų vėjo sukurių, po kurio laiko galų gale pasiekė kadaise trokštą tikslą.