žvakė

Santrauka:
tiesiog pajautimas
Nesuprasti ir nesupratę patys
Mes savo sielą deginam lyg žvakę.
Tiktai anksti, labai anksti, pamatom –
Skausmingai daug šitoj liepsnoj sudegę.

Tik pelenai ir nuvarvėjęs vaškas...
Tik tiek... Tik tiek? O šitaip juk tikėjom.
Tik išgąstingai dar liepsnelė blaškos,
Užpučiama visų klajūnų vėjų.

Ak, vėjai, vėjai, nerimą atūžę,
Nepūskite liepsnon piktumo,
Nepūskit apkalbų, pavydo, tūžio,
Kad degtų žvakė – siela mūs – be dūmų.

Tiktai ir vėl – nesuprasti ir patys
Kitų suprast lig galo nepajėgiam
Ir juodas sielos nuodegas pamatę,
Tarsi nuo siaubo užmarštin pabėgam.

Mes mokam degti, suliepsnoti skaisčiai,
Ir užgesint nenorime, neprašom.
Ne sunkūs – brangūs mums atrodo skaičiai,
Kuriuos kasmet gyvenimas prirašo.
Sibilė

2005-11-04 20:20:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Sibilė

Sukurta: 2005-11-04 23:00:34

illi, jūs labai reiklus vertintojas ir už tai jums dėkoju, kaip ir visiems kitiems, nes be jūsų atsiliepimų kūrinys būtų negyvas...ačiū

:

Sukurta: 2005-11-04 21:09:51

Daug žodžių, bet tikrų kabliukų nepastebėjau. Kol kas lankstymas :)

:

Sukurta: 2005-11-04 21:06:32

Siūlyčiau nerimuoti tų pačių kalbos dalių - tai pirmokiška. Tema sukasi ratu apie tą patį. Pasigedau kulminacijos, ryškesnio akcento. Nesakau, kad tai prastas kūrinys, bet ...

:

Sukurta: 2005-11-04 21:01:49

mes viską mokam
už viską sumokam
ir grąžą paliekam
varpams:)