Nesuprasti ir nesupratę patys
Mes savo sielą deginam lyg žvakę.
Tiktai anksti, labai anksti, pamatom –
Skausmingai daug šitoj liepsnoj sudegę.

Tik pelenai ir nuvarvėjęs vaškas...
Tik tiek... Tik tiek? O šitaip juk tikėjom.
Tik išgąstingai dar liepsnelė blaškos,
Užpučiama visų klajūnų vėjų.

Ak, vėjai, vėjai, nerimą atūžę,
Nepūskite liepsnon piktumo,
Nepūskit apkalbų, pavydo, tūžio,
Kad degtų žvakė – siela mūs – be dūmų.

Tiktai ir vėl – nesuprasti ir patys
Kitų suprast lig galo nepajėgiam
Ir juodas sielos nuodegas pamatę,
Tarsi nuo siaubo užmarštin pabėgam.

Mes mokam degti, suliepsnoti skaisčiai,
Ir užgesint nenorime, neprašom.
Ne sunkūs – brangūs mums atrodo skaičiai,
Kuriuos kasmet gyvenimas prirašo.