Mano vardas Elfų karalystėje yra Agnoras Londerinas, sūnus Ke’Ninasto Londerino, priklausančio Alfheimo kilčiai, kuri kartu su Šviesiąja Karaliene Silmara Sinariete pasitraukė į Ordos žemes. Kartu su savo tauta aš ėjau su savo karalienės kariuomene ir mačiau tuos nuostabius vaizdus, kurių iki tol neregėjau.
Didi yra žmonių sostinė, jų vadinama Festgamolu! Ją statė milžinai tada, kai planetoje nebuvo nė vieno žmogaus, o kalnai, dabar siekiantys dangų, tada  buvo kalvos aukščio; jos mūrai neįveikiami ne tik mūsų balistai, bet ir drakonų ugniai. Šį miestą juosia septynios sienos, o kiekviena tokia plati, kad jos viršuje galima pastatyti dvi balistas vieną prie kitos. Tarsi to būtų negana, pilis turi savus įtvirtinimus, kurie nė karto nebuvo paimti. Šioje pilyje su savo kariuomene tūnojo Tamsai parsidavęs karalius ir jo piktasis burtininkas, vadinamas Holsotoru.
Mes žygiavome keturias dienas ir keturias naktis, o penktosios rytą pasiekėme antrą pagal dydį žmonių miestą - Vadamortą. Nors žmonės yra barbarai, tolimi nuo civilizacijos, jie moka statyti miestus, kuriuose saugu gyventi, o jų pastatų didybė pribloškia kiekvieną. Jie stato didelius ir stiprius pastatus iš akmenų ir plytų, o pastato vidų puošia piešiniais ir spalvotu stiklu. Jų miestus valdo baronai, skiriami karaliaus ir duodantys jam priesaiką; kada karalius įsakė nusilenkti Tamsai, jo baronai sukilo ir, išviję tuos, kurie buvo palankūs karaliui, subūrė visus mylinčius laisvę po savo vėliavomis. Tik ties Vadamortu mes pamatėme kiek daug planetoje tų, kurie pasiryžę kautis ir mirti už laisvę. Karalienė pastebėjo, kad mūsų pusėje kausis žmonių Tamsos Raiteliai, grėsmingiausia kariuomenė visoje planetoje, nežinanti sau lygių mūšio lauke. Daugiausiai kariuomenės turėjo Trolių Orda, atvedusi ne tik savo klanus, bet ir visas pavaldžias sau gentis į mūšio lauką. Netgi Burtininkų gildija, niekada nesikišanti į karalysčių kovas - mat išminčius turi siekti tik išminties, o ne dalyvauti beprasmiškuose konfliktuose - buvo čia, pasiruošusi panaudoti visas žinias, kurias turi, kovai su blogiu. Prieš išvykdama į vadų pasitarimą, karalienė Silmara senu papročiu sušaukė visus kilčių vadus ir visus seniausius burtininkus pasitarti dėl žygio prieš žmonių karalių. Naujausi regėjimai liudijo, kad elfams reikės stoti į kovą su dar neregėtu priešu ir daugelis iš mūšio lauko pateks tiesiai į Ela-Ištelį, elfų rojų. O mūsų buvo keturiasdešimt pulkų lankininkų ir tūkstantis balistų, o kiekvieną balistą prižiūri penki elfai; o dar buvo šimtas geriausių ir seniausių mūsų burtininkų ir tūkstantis vežimų su maistu ir amunicija. Tie, kas ėjo į mūšį, vedėsi su savimi savo vyrus ar žmonas bei vaikus, kad jei žūtų vienas, jo vietą nedelsiant užimtų kitas. Prieš pasitarimą visi suklupo prieš didžiuosius elfų dievus - Gamtos valdovę Ki’Leaną, Pranašų globėją deivę Sileaną bei elfų globėją, Dangaus deivę Tanają prašydami išminties vadams, taiklios rankos bei palankaus vėjo - kariams ir šviesaus rojaus tiems, kas nesugrįš.
Vadų pasitarime trolių atstovas tarė: “Jei pasitarimui tai atrodytų gera, prašykime Tamsos raitelių, kad jie eitų į mūšį pirmi ir susikautų su Chaoso legionais, nes daug Juodųjų ir vienintelis jų vertas priešas yra Tamsos raiteliai! Būtų naudinga, jei po Tamsos raitelių savo ginklus į priešą nukreiptų elfai, nes nėra taikinio, kurio savo kelyje nesunaikintų elfų strėlės. O jei priešas pasislėptų už savo mūrų, tuomet tebūna leista Ordos katapultoms sunaikinti tai, kas liko”. Vadams patiko trolių siūlymas ir jie pritarė. Tada karalienė pasiūlė iš visų dalinių išskirti keletą korpusų, kurie savo skydais ir kalavijais saugotų elfus ir trolių katapultas, nes jei Juodieji priartės pernelyg toli, mūsų lankai ir durklai bus bejėgiai. Vadai suprato Karalienės prašymą ir paprašė Juodųjų gnomų saugoti mūsų dalinius. Juodieji gnomai nenoromis sutiko, nes jie veržėsi susikauti su žmonėmis, tačiau Karalienė nuramino juos sakydama, kad kai kada tikroji išmintis nėra aklas veržimasis į kovos sūkurį, o mokėjimas išlaukti tinkamo momento. Žmonių baronai paklausė, ar troliai panaudos savo kovos mašinas, kurias visa planeta teisėtai laiko baisiausiu ginklu. Tie, kas matė jas, patvirtins, kad šios mašinos yra šimto pėdų ilgio ir apie dvidešimt pėdų aukščio, ginkluotos balistomis bei ugniniais sviediniais, kuriais įgula apmėto priešą ir nėra išsigelbėjimo nuo tos ugnies nei vandenyje nei žemėje. Trolių kovos mašina yra šarvuota, labiausiai pažeidžiama jos viršutinė dalis, kuri daroma iš tvirto audeklo - joje, pasak kalbų, laikomas karštas oras. Pasitarę, vadai nutarė, kad išmintingiau bus laikyti trolių kovos mašinas rezerve ir panaudoti tik tada, kai reikės pulti karaliaus pilį. Troliai sutiko ir pranešė, kad jų valdovas - Didysis Chanas - atvyks su savo asmenine kovos mašina, vadinama “Ogniru”, kas jų kalboje reiškia “kerštą”, ir pats vadovaus kovos mašinų grupei.
Tuo metu atskirai buvo surinkti mūsų, trolių, Juodųjų gnomų bei žmonių burtininkai, mat žmonės senose knygose rado parašyta, kad tik suvienijus visų stichijų galias galima sunaikinti Juoduosius. Burtininkų gildijos vyriausiasis magistras, kuris vadovavo susirinkimui, pasiūlė, kad kiekviena rasė surastų seniausią, garbingiausią ir išmintingiausią burtininką, kuris galėtų panaudoti patį galingiausią savos rasės užkeikimą. Greitai tokie burtininkai, gyvenantys ne mažiau kaip šimtą vasarų, atėjo ir, vadovaujami vyriausiojo magistro, ėmė ruoštis užkeikimams. Žmonės turi galingą burtą - ugnies lietų, pragaištingą visoms gyvoms būtybėms; mes, elfai, turime strėlių vėją; tie, kas matė, patvirtins, kad prieš oro strėles, skrendančias iš debesų ir nebijančias jokių ginklų ar šarvų, nėra išsigelbėjimo; troliai, valdantys Vandens magiją, naudoja seną burtą, iššaukiantį iš vandens sudarytą milžiną, nebijantį jokių ginklų ar magijos ir jei nėra magiškų ginklų, jis naikina priešus kūju; Juodieji gnomai turi labai seną Žemės magijos burtą - jo paveikta žemė tampa liepsnojančia ugnimi, kurios neįmanoma užgesinti; ši ugnis gyva ir jei kas bando ją apeiti, ji sudegina tokį nelaimėlį. Buvo sutarta, kad pamačius Juoduosius visi burtininkai vienu metu ištars šiuos užkeikimus, kiekvienas savo rasės ir, jei matysime, kad Juodųjų nebesaugo burtai, pulsime ir nugalėsime juos.
Šeštosios dienos rytą, kariuomenei - o joje buvo daugiau nei šimtas korpusų karių, neskaičiuojant Tamsos Raitelių, kurie turėjo penkis korpusus bei trolių kovos mašinų, kurių buvo keturi korpusai - priartėjus prie Festgamolo, pamatėme drakoną, kuris skraidė virš miesto ir buvo apšaudomas, o prie miesto - daugybę Juodųjų pulkų, kurių niekas negalėjo suskaičiuoti, ginkluotų kalavijais ir ietimis. Turėdami įsakymą nepulti, mes laukėme kada burtininkai smogs Juodiesiems. Niekas nesitikėjo, kad ištarti vienu metu šie burtai bus tokie galingi, kaip kad sakė senosios elfų pranašystės - “Drakono ugnis / ir visos kariaunos nusilenks / prieš keturių stichijų galią / galinčią kurti ir naikinti planetas”. Visi matė kaip burtininkai, švytėdami skaisčiai raudona liepsna - elfų karo ženklas! - pakilo apie dešimt pėdų virš kariuomenės ir nuo jų atsiskyrė keturios strėlės: raudona - žmonių; balta - mūsų; mėlyna - trolių ir juoda - gnomų. Jos suskirto ir tada pamatėme didelį dievų kalaviją, kuris sutraiškė Juodųjų magijos skydą. Juodieji ir jų burtininkai, apimti baimės, ėmė bėgti, tačiau čia juos puolė drakonas ir sunaikino. Įsakyti vadų, mes stovėjome, nes matėme, kaip drakonas kaunasi su Juoduoju burtininku, įgavusiu juodo trigalvio slibino pavidalą. Drakonas buvo nublokštas žemėn ir sužeistas, po to Holsotoras, naudodamas savo galias, ėmė jį žudyti ore, rodydamas savo galias visiems. Tai matydami, kariai išsigando. “Baisi yra šio mago jėga ir kas gali kautis su juo? ”- klausė jie vieni kitų ir tik genčių karalių įsikišimai padėjo nuraminti kariuomenę. Tada mes išvydome kaip drakonas, švytėdamas kaip liepsna, ėmė skristi tiesiai į žmonių pilį.
Tai, ką pamatėme po to, buvo baugiai nuostabu - ties pilimi ėmė švytėti nedidelė blausi liepsnelė, kuri didėjo kiekvieną akimirką, kol tapo akinančiai raudona ugnimi, apjuosta žaliu švytėjimu. Ji buvo tokia ryški, kad visi, kas nenorėjo likti aklais, turėjo užsimerkti. Po to pasigirdo didelis trenksmas, tarsi vienu metu būtų iššovę dešimtys korpusų katapultų ir didelis uraganas, kuris smogė mūsų gretoms. Tik tada drąsiausieji atsimerkė ir pamatė, kad pilies nebėra - jos vietoje išvydome liepsnojančią gaisravietę. Tik tada visi suprato, kad drakonas paaukojo save ir sunaikino juodąjį magą. Visų genčių burtininkai garsiai patvirtino kariuomenei, kad Holsotoras numirė.
Ir buvo duotas įsakymas pulti ir mes puolėme, nebijodami žūti, nes tokia dievų valia ir kiekvienas elfas turi ją vykdyti, nekalbant apie barbarus. Karaliaus karius parbloškė Tamsos raiteliai, kurie nežino pasigailėjimo priešui - mat jų priešas yra ir bus Blogis - o tuos, kurie bėgo, naikinome mes. Tie, kas tikėjosi pasislėpti bokštuose ar už tvirtų sienų, buvo bejėgiai prieš baisiąsias trolių katapultas, triuškinančias sienas taip, kaip kalavijas kapoja sudžiūvusias medžio šakeles. Kiekvienas karys, laikantis ginklą rankose, kovėsi taip, kaip kaunasi trys geriausi jo genties kariai, nekreipdamas dėmesio į sužeidimus; visi mirė ten kur kovėsi - nė vienas nesitraukė ir neprašė pasigailėjimo. Praėjus dviem valandom miesto gyventojai atsiuntė pas mus savo kilminguosius su žinia - “Mes nenorime tarnauti tamsai ir žūti; sudarykime amžiną taiką ir gražinkime ramybę miestui ir planetai”. Visiems patiko šis siūlymas ir vadai nusiuntė atsakymą - “Jeigu jūs iš tiesų taip manote ir norite elgtis taip, kaip sakote, išduokite mums savo buvusį karalių ir visus tuos, kas buvo jam palankūs savo valia, o ne įkalbinėjimais ir mes sudarysime su jumis taiką”. Miesto gyventojai atsakė - “Bus taip, kaip pasakėte” ir temstant vakarui, jie atvedė į mūšio lauką savo buvusį karalių, Juodosios gvardijos karius bei visus tuos, kas ištikimai tarnavo karaliui. Žmonių baronai reikalavo mirties visiems, tačiau kiti karaliai sakė: ”Negera būti tokiems, koks buvo šis karalius; tepamato visi, kas yra teisingumas” ir paskyrė teismą, turintį teisti ir išteisinti ar nubausti visus kaltuosius, o teisėjais nuspręsta paskirti po du išmintingiausius žmones nuo kiekvienos tautos. Taip nusprendus, buvo pasirašyta taika su Festgamolo gyventojais, kurie įsileido savo baronų įgulas ir išsižadėjo buvusio karaliaus blogio. Mūsų kariuomenės buvo išskirstytos po visus planetos kampelius ir jos ieškojo Juodųjų bei jų burtininkų ir suradusios žudė be gailesčio. Jų priekyje skrido trolių kovos mašinos, kurios naikino priešus kur tik pastebėdavo, o jei negalėdavo sunaikinti - pranešdavo kariams ir tie žudė priešus ten, kur juos rasdavo.
Laukiant teismo, į visas gentis ir karalystes buvo nusiųsti raštai - “Žmonių karalius, tarnavęs tamsai, suimtas, o jo burtininkas Holsotoras ir Juodųjų kariauna - užmušti. Kadangi buvęs žmonių karalius bus teisiamas, surinkite patikimų žmonių žodžius apie tai, ką gero ir ką blogo jiems padarė šis karalius, jo burtininkas ir Juodieji, kad galėtume įvykdyti teisingumą”. Buvo paskirti tie, kurie turėjo rūpintis įrodymų kaupimu ir raštams buvo paskirti trys išlikę gynybos bokštai. Tačiau praėjus savaitei, nebeužteko visų turimų Festgamolo bokštų ir jų požemių - tiek daug buvo pergamentų, liudijančių apie karaliaus nusikaltimus! Apžiūrėję pilies griuvėsius, žmonių ir mūsų architektai rado, kad juos dar galima panaudoti - prieš tai uždengus nuo saulės ir lietaus - kaip saugyklą pergamentams. Žmonės išvalė savo pilį ir ten sudėjo visus pergamentus, o juos saugojo Tamsos raiteliai. Tik po trisdešimties savaičių buvo baigta rinkti pergamentus, nes nebebuvo vietos jiems saugoti.
Žmonių karaliaus teismas jau yra aprašytas visų genčių metraščiuose, todėl nėra reikalo jį kartoti. Juodoji Gvardija buvo pasmerkta tremčiai ir jiems buvo paskirtos pelkėtos žemės ties siena su Trolių orda. Burtininkai sukūrė magišką lauką, kuris neleido gvardiečiams išeiti iš ten gyviems ir jokie šarvai ar magija negalėjo pakenkti tam laukui. Visi tie, kurie persekiojo gyventojus, žudydami nepalankius karaliui ar jo magui, buvo pakarti mieste, prieš Rotušę. Holsotoro burtininkai, kurių kaltė buvo įrodyta, buvo įkalinti smaragdo kristaluose, o patys kristalai buvo viešai sudeginti. Žmonių karalius buvo rastas ir kaltu ir teismas paklausė seniausiųjų žmonių išminčių kokiu papročiu reikėtų teisti tokį žmogų? Ir buvo atsakymas, kad tokį žmogų reikia pasmerkti užmarščiai, idant jo vardas ir jo žygiai būtų prakeikti, o jį patį įkalinti jo paties statytame kalėjime ir laikyti ten tol, kol bus gyvas (barbarai, jų ir teisė barbariška!).
Žmonių karalių teismas vienbalsiai pasmerkė užmarščiai - buvo liepta iš visų kronikų ir dokumentų ištrinti jo prakeiktą vardą ir jo nebevartoti; pačiam buvusiam karaliui aikštėje buvo nukirstos rankos - nes jomis jis darė tik nedorybes - ir kojos, nes kur jis žengė, ten žengė Tamsa. Po to buvęs karalius buvo įmestas į jo paties įsakymu statytą kalėjimo bokštą mūsų žemėse ir jį saugojo giminės tų, kuriuos jis liepė užmušti. Kartą per savaitę jam buvo įmetama riekė sudžiūvusios duonos, o vandens jis visada turėjo užtektinai, nes bokšte buvo šaltinis. Kiekvieną dieną jam būdavo skaitomi pergamentai, liudijantys prieš jį. O dar bokštan buvo įmesta visa karaliaus sukaupta juodosios magijos biblioteka, kad jis matytų už ką čia sėdi ir kankintųsi, negalėdamas ištarti net paties paprasčiausio užkeikimo.
Po penketo vasarų buvęs karalius mirė ir bokštas buvo sudegintas, sunaikinant netgi jo pamatus. Sužinoję tai, buvę karaliaus tarnai atėmė sau gyvybes ir jų gyventa pilis liko tuščia. Ją sunaikino troliai ir pavadino tą pelkę “Mirties pelke”.
Mes ir Juodieji gnomai tapome laisvi nuo priespaudos - teismas nusprendė viešai apklausti kiekvieną mūsų. Nebuvo nė vieno elfo, ar mažo ar mačiusios daugybę vasarų, kuris nebūtų buvęs apklaustas ir visi pasakė, kad jie nori laisvės ir kad juos valdytų šviesioji Silmara Sinarietė. Taip pat atsakė ir Juodieji gnomai, išsirinkę naują savo karalių ir atstatę buvusio karaliaus sunaikintas pilis.
O dar buvo daug nuostabių ir minėtinų įvykių - mūsų ir trolių taikos sutartis ir bendra karalystė; bardzdukų princas, mirus Didžiąjam Chanui, buvo išrinktas Ordos valdovu ir valdė ilgai bei teisingai, o jo gentis tapo įtakingu klanu; Tamsos raiteliai susitarė su žmonių karalystės gyventojais ir karaliai tapo renkami baronų, o prieš sėsdami į sostą viešai perskaitydavo savo žmonių teises ir prisiekdavo šventai jų laikytis; Burtininkų gildijai buvo pastatyta atskira tvirtovė, kurioje gyveno ir mokėsi magijos meno geriausi visų genčių burtininkai ir ruošėsi ir ruošė kitus kovai su Blogiu, o prieš pilį buvo pastatyti paminklai tiems, kas žuvo kovodami su blogio kariauna; Drakonai pasitraukė atgal į Ugnies stichiją ir Planetos sargai pasakė, kad tie, kurie gyvena po šia saule, įrodė esą suaugę ir jau gali savarankiškai kovoti su blogiu.
Čia baigiasi mano pasakojimas apie nuostabius ir baisius įvykius, kurie dėjosi visoje planetoje tada, kai elfų karalystę valdė Silmara Sinarietė, žmonėms vadovavo jų juodasis karalius, o sukilėliams - Vadamorto baronas, trolius valdė Didysis chanas Gutachiras K’ronodas, Juodiesiems gnomams - karalius Matugaras Trečiasis, o kitų genčių karaliams išvardinti neužtektų vietos ir laiko.