Nakties oras buvo gaivus ir tyras – Drakonas mėgdavo skraidyti naktimis, kada visi dvikojai miega, pasislėpę už savo silpnučių įtvirtinimų. Naktimis giliai miškuose imdavo degti mažos tamsiai žalios liepsnelės, žyminčios senųjų planetos gyventojų paslėptus lobius. Drakonas mėgdavo išsikasti lobį savo galingais nagais ir neštis į savo urvą. Ten, giliausiame rūsyje, jis krovė savo turtus – taip, kaip darė jo tėvai, jo tėvų tėvai ir visi drakonai. Kai jis atsives į savo pelkę Drakonę, parodys jai kiek sukaupė turtų ir kiek nevėkšlų riterių, išsiruošusių žudyti jo, užmušė. Tačiau šią naktį Drakonas nenorėjo galvoti apie lobius –  Senasis drakonas liepė stebėti pilį.  Drakonas  ramiai sklendė debesyse – dvikojų technika tokiame aukštyje prieš jį buvo bejėgė. Jis taip būtų laukęs ryto, tačiau jo dėmesį patraukė Juodųjų būriai, išeinantys iš pilies. Artėdamas prie pilies, Drakonas pamatė tvarkingai išrikiuotus Juodųjų pulkus, apginkluotus ietimis, už jų – dvikojų arbaletininkus ir pėstininkus. Pagrindiniame bokšte, ginamas balistų ir katapultų, stovėjo karalius ir jo burtininkas. Drakonas išpūtė ugnies kvapą į Juoduosius.
“Tavo ugnis jų neveikia, žinok tai” – vėl pasigirdo Senojo Drakono mintis ir užgeso, tarsi vieniša žaltvykslė.
Ore sušvilpė tūkstančiai iečių, privertusių Drakoną staigiai šauti aukštyn. Tačiau ir ten jis nebuvo saugus – nuo gynybinių bokštų į jį ėmė šaudyti arbaletininkai ir balistos.  Laimei, Juodieji ietis svaidė labai netaikliai: nė viena jų nekliudė Drakono, tačiau tokia gynyba neleido jam priartėti arčiau įtvirtinimų. Balistos irgi nepasižymėjo taiklumu, tačiau arbaletininkai šaudė pernelyg taikliai. Pirmi šūviai Drakono neišgąsdino, tačiau vėliau jis pajuto, kad dvikojai taikosi į jo sparnus – pažeidžiamiausią Drakono vietą – ir ėmė kilti aukštyn, bandydamas pasislėpti nuo pragaištingos arbaletų ugnies. Jam pavymui nuskriejo ugniniai katapultų šūviai, nušvietę naktį ryškia raudona šviesa, tačiau nepadarę Drakonui jokios žalos.
“ Drakone, - pasigirdo Senojo drakono balsas galvoje, - tausok save. Tu mums reikalingas gyvas, o ne miręs. Juoduosius gali įveikti tik keturių stichijų galia: drakonai nemoka burtų, vadinasi tai turi sugebėti dvikojai. Užsimerk. “
Drakonas turėjo užsimerkti, nes virš Juodųjų pulkų atsirado keturi švytintis burtininkai: elfas- valdantis oro stichiją; trolis- vandens; juodasis gnomas- žemės; žmogus- ugnies. Burtininkai, valdantys keturias stichijas, suvienijo savo jėgas ir smogė Juodiesiems. Smūgio jėga sunaikino maginę apsaugą. Drakonas  staigiai šovė žemyn ir iškvėpė ugnies kvapą į Juoduosius, stebėdamas kaip juodi jų kūnai dingsta ryškiose liepsnose. Drakonas apskrido mūšio lauką ir įsitikinęs, kad  iš Chaoso karių  liko tik pelenai, nuskrido į pilį.
“ Drakone, - pasigirdo Senojo drakono mintis, -to jo nenugalėsi- žūsi. ”
“ Mokytojau, mano likimas čia ir šis mūšis bus mano. ”
Drakonas suglaudė sparnus ir ėmė kristi žemyn. Arbaletininkai nespėjo šaudyti, o keli iššauti balistų šūviai nebuvo taiklūs.
Drakonas laukė, kol burtininkas priartės tiek, kad bus galima įžvelgti jo akis. Po kelių akimirkų Drakonas staigiai išskleidė sparnus ir visa jėga smogė Holsotorui. Burtininkas susilenkė, tarsi nesuvokdamas kas čia vyksta ir nugriuvo. Drakonas staigiai nėrė į viršų, ruošdamasis antram puolimui, nes Blogio jausmas neišnyko- priešingai, jis tik sustiprėjo. Visa laimė, įgula, negavusi nurodymų, nešaudė – tai leido jam pakilti virš debesų ir stebėti dvikojus. Jų karalius liko gyvas – nors smūgio jėga jį nubloškė tiesiai į gretimo bokšto sieną, kažkuris burtininkas spėjo panaudoti magiją ir saugiai nuleisti valdovą žemėn. Holsotoras gulėjo kraujo klane, rankose tebelaikydamas savo galių ženklą – smaragdinę lazdą. Netikėtai burtininkas atsistojo ir, visų nuostabai, priėjęs prie bokšto kuorų, šoko žemėn. Jis nekrito žemyn – burtininko kūnas ėmė kilti į viršų ir, pasiekęs dešimties pėdų aukštį, pavirto skaisčiai violetiniu žiburiu, privertusiu netgi Drakoną užsimerkti.
Švytėjimui išnykus, Holsotoro nebebuvo – burtininko vietoje virš įtvirtinimų skriejo juodas trigalvis slibinas smaragdinėmis akimis. Jis ėmė kilti aukštyn, link Drakono.

Drakonas skrido tiesiai į slibiną, ruošdamasis savo uodega smogti juodajam, tik šįsyk jis nukirs visas tris galvas ir…
Smūgis iš viršaus apsvaigino Drakoną ir jis ėmė kristi žemyn. Atsipeikėjęs pajuto  skausmą – veriantį gilų skausmą. Tik dabar Drakonas suprato esąs ne danguje, o miške. Aplink jį gulėjo į šipuliukus sudaužyti medžiai – kažkodėl visi mėlyni.
Taip, tai buvo jo kraujas – Drakonas suprato, kad dalis smūgio teko jo šonui. Vadinasi smūgis turėjo būt labai stiprus, jei sugebėjo vienu kirčiu pramušti šarvus ir odą.
“Ugnies galia, sustiprink mane – įsakau tau galia Drakono, valdančio ugnį” – ištarė mintyse Drakonas, jausdamas kaip magiška energija užlieja jo kūną, malšindama skausmą ir pamažu atstatydama šarvus. Kiekvienas drakonas turi savyje magišką kristalą, kuris padeda skristi ir pulti priešus ugnimi. Valdyti šį kristalą mintimis sugeba kiekvienas drakonas; kristalo energiją, esant būtinybei, galima panaudoti gydymui, tačiau toks naudojimas buvo rizikingas – Ugnies galia labai greitai išsieikvodavo ir po kiekvieno gydymo reikėdavo mažiausiai vieną vasarą leisti kristalo energijai atsikurti. Pajutęs, kad jis vėl gyvas, Drakonas įsibėgėjo ir pakilo į orą. Energijos buvo mažai, tačiau šiam juodam išgamai turėtų pakakti.
“Pasiduok, jaunikli” – sušvokštė Juodasis slibinas – “ir aš tavęs pasigailėsiu”.
“Drakonai niekada nepasiduoda”, - iškvėpdamas į Holsotorą ugnį prabilo Drakonas, tačiau ugnies kamuolys pralėkė nepalietęs Chaoso mago ir sprogo virš dvikojų pilies, nušviesdamas dangų ryškiai oranžine šviesa.
“O dabar, - pašaipiu balsu prabilo magas. - pajusk mano jėgą. ”
Oras aplink Drakoną ūmai sutirštėjo ir jis pajuto kad nebegali skristi. Virš jo lėtai skriejo tamsūs debesys, o apačioje aiškiai matėsi Holsotoro figūra. Drakonas bandė nukreipti žvilgsnį kitur, tačiau pajuto, kad negali to padaryti.
“Pažaisim, išsigimėli? ” – “mintyse nuskambėjo mago balsas ir Drakonas pajuto kad krenta. Jis bandė išskleisti sparnus, tačiau veltui – kūnas neklausė mintimis duodamų nurodymų. Drakonas juto, kad skrieja spirale ir jo skrydis pasibaigs smūgiu į dvikojų gynybinį bokštą.
“Chaosas galingesnis už tave, jaunikliūkšti” – vėl aštriai, tarsi arbaleto šūvis, nuskambėjo Holsotoro mintys – “nusilenk man ir tarnausi man kaip šuo”.
“Niekada! ” – mintyse suriko Drakonas – “Drakonai nesiklaupia net prieš Planetos sargus, juo labiau prieš tave, Tamsos tarne”.
“Tuomet paskraidyk, išsigimėli! ” – Holsotoro mintyse buvo aiškiai juntama neapykanta ir baimė.
Drakoną nematoma jėga – jėga, kurioje jis pajautė Blogį – bloškė į viršų ir pirmiau, nei jis atsipeikėjo, pajuto smūgį į nugarą bei keistą garsą. Po to buvo veriantis skausmas, tarsi kažkas ant jo nugaros būtų numetęs didžiausią uolą. Atsipeikėjęs Drakonas pamatė gulįs ant žemės. Aplink jį dunksojo gynybinio bokšto griuvėsiai, dvikojų lavonai bei jų nuolaužų krūvomis virtusių balistų likučiai.
“Nusilenk, šiukšle, ir liksi gyvas! ” – vėl nuaidėjo Chaoso mago mintys, šįsyk įsakmiai, tačiau ir tose mintyse Drakonas kažkodėl pajuto baimę. Ko gi turėjo bijoti Holsotoras?
“Tai tu pasiduok, kol tavęs nesunaikino! ” – kovodamas su skausmu tarė Drakonas ir, nebaigęs minties, pajuto, kaip Blogio jėga jį vėl pakėlė aukštyn.
“Drakone, - jis aiškiai išgirdo Senojo drakono mintis, - neleisk, kad burtininkas tave valdytų. Tu gali išsiveržti iš jo kerų”.
Drakonas bandė skristi, tačiau kūnas jo vėl neklausė – burtininkas jį valdė kaip žaisliuką, mėtydamas ore ir vėl pagaudamas, mėgaudamasis Drakono skausmu. Tik tada Drakonas suprato, kad jam liko jo mintys, kurioms Holsotoras neturėjo galios. Pirmąsyk savo gyvenime Drakonas išvydo nuosavas mintis – tai buvo tarsi dideli kalnai, kur užteko nukreipti žvilgsnį į kalną ir kalnas prasiverdavo, o jo viduje būdavo tūkstančiai urvų su užrašais. Drakonas ilgai tyrinėjo kiekvieną, tačiau visi atsiminimai buvo kažkokie šalti, jis jautė, kad tokių minčių negalės panaudoti prieš magą.
“Dvėsk, išsigimėli! ” – nuaidėjo triumfuojantis Holsotoro balsas, trumpam užgoždamas visą kitą – “Kai tu padvėsi, aš nudirsiu tavo odą ir pasidarysiu sau batus, o tavo mėsą suvalgysiu pusryčiams.
Drakonas pajautė artėjant milžinišką energiją, kuriai, atrodo, niekas negalėjo atsispirti.
“Mama. Kur tu, mama? Man negera. ”- pagalvojo Drakonas. Paskutiniu momentu jam prieš akis iškilo jo motinos paveikslas – jos akys, pilnos šilumos ir meilės. Tai štai ką dvikojai vadina meile.
Drakonas pajuto savo viduje kažką naujo – keistą jausmą, tarsi šilumą, lyg kažkas jį būtų apgaubęs šviesa. Taip darydavo tik jo tėvai, kai jų mažasis drakoniukas, dar neįpratęs prie žiemų, imdavo šalti. Tada jie atnešdavo ugnies kristalų ir jam nebebūdavo šalta. Tik vėliau Drakonas sužinojo, kad dėl tų kristalų tėvai turėdavo kautis su kitais, dažnai stipresniais drakonais.
Drakoną smūgio banga bloškė į viršų ir jis pabandė išskleisti sparnus. Kas keisčiausia, jam pavyko – jis juto, kad vėl gali kontroliuoti savo kūną. Holsotoro energija nepasiekdavo jo – kažkas ją sugerdavo, nors aplinkui nebuvo nieko, tik debesys ir apačioje esantis dvikojų burtininkas. Pirma Drakono mintis buvo – skristi į pelkę, ten pabandyti pasigydyti, tačiau šią mintį jis nuvijo šalin. Organizmas buvo perdaug išsekęs, o magijos kristalo neužteks nuskristi iki namų. Tai buvo jo gyvenimo pabaiga ir pagal Drakonų tradiciją, jis turėjo numirti garbingai.
Žemė sparčiai sukdamasi artėjo link Drakono – jis matė Juodąją burtininką ir jautė, kad šis bijo, bijo sunkiai sužeisto drakono, turinčio magijos tik mirčiai arba vienam pakilimui virš tūkstantmečių pilies sienų.
“Ugnies galia, įsakau tau išsiveržti- Drakono galia įsakau tau būti laisvai” – mintyse ištarė Drakonas. Jis žinojo ką darąs – ši komanda išlaisvins maginio kristalo saugomą energiją ir po kiek laiko jis pavirs didžiule liepsna, galinčia sudeginti bet ką. Iš pradžių turėtų skaudėti, nes organizmas dar jaus ugnį; po to numirs jausmai ir ims mirti protas. Tuo pat metu, netekę maginio ryšio su kūnu, ims byrėti jo šarvai ir, likus vienos strėlės atstumui, jis bus pažeidžiamas tiek magijai, tiek ginklams.
Drakonas, tramdydamas skausmą ir keistą jausmą, tarsi kažkas sūrus imtų kauptis ties akimis, ėmė skrieti link bokšto ir jame stovinčio Holsotoro.