Drakonas buvo kantrus, tačiau jis turėjo mažai laiko, o karalius neskubėjo. Drakonas pažiūrėjo į pilies bokštą. Jis pirmąsyk aiškiai pajautė Blogį. Tai buvo tas nedidelis, žemesnis už karalių burtininkas, stovintis bokšte su smaragdiniu skeptru rankose. Jis šovė aukštyn ir iškvėpė ugnį į būtybę Tai ką jis išvydo buvo nesuvokiama: magiška ugnis, kuria planetos sargai apdovanojo drakonus, turėjo sunaikinti Juodąjį, bet šis  liko gyvas.
Holsotoras, geriausias karaliaus draugas ir patarėjas, sugėrė ugnį ir virtęs trigalviu slibinu puolė drakoną. “Tavo kova baigta, jaunikli” - “išgirdo Drakonas slibino mintis – “Mes valdėme šią planetą iki to, kol joje atsirado Sargybiniai. Mes visą laiką buvome čia ir mūsų magija stipresnė. Pasiduok ir mirtis bus neskausminga”. “Drakonai nepasiduoda, išgama, Drakonas gimsta ugnyje ir miršta ugnyje. Pasiruošk mirčiai! ” - atsakė Drakonas, ruošdamasis smogti slibinui.
Drakono smūgis slibinui buvo stiprus - netekęs vienos galvos, slibinas akimirkai prarado budrumą ir Drakonas smogė jam antrą smūgį, nukirsdamas dalį sparno. Trečio smūgio nebereikėjo - slibinas ėmė kristi žemėn. Jis atsimušė tiesiai į gynybinę sieną - siena, mačiusi ne vieną katapultos šūvį, neatlaikė svorio ir griuvo, palaidodama po savo griuvėsiais juodąjį slibiną.
Drakonas išgirdo senojo drakono balsą, kuris skambėjo aiškiai, užgoždamas visas mintis: “Karalius mus išdavė. Jis, padedamas Juodojo burtininko, kurį žmonės vadina Holsotoru, atvėrė Chaoso vartus. Pasiunčiau žinią kitiems drakonams. Privalome suvienyti jėgas ir smogti priešui”.
Drakonas nukreipė žvilgsnį į griuvėsius. Jų vaizdas privertė Drakoną sunerimti - ant sienos griuvėsių vėl stovėjo dvikojų burtininkas, laikydamas savo smaragdinę lazdą.
Tamsa ūmai nušvito spindinčiomis žalsvomis šviesomis - tai Holsotoro burtininkai davė ženklą kariuomenei. Ore sušvilpė tūkstančiai iečių, privertusių Drakoną staigiai šauti aukštyn.
“Vienas tu negalėsi įveikti Chaoso magijos, nes dvikojų burtininkas panaudojo planetos sargų užkeikimą ir tik tas, kas suvienys keturių stichijų galią, sugebės įveikti Juoduosius” – vėl aiškiai nuskambėjo Senojo drakono mintis. Drakonas troško susikauti su Juoduoju burtininku, bet supratęs, kad ne jo jėgomis galynėtis su Chaoso magu, apskriejo ratą aplink pilį ir nuskrido link Vienišųjų uolų.
Drakonas skrido virš dvikojų karalystės. Kur jis beskrido, matė liepsnojančius kaimus ir miestų griuvėsius, degančius ryškesne nei rubinai šviesa. Kelių nebesimatė - tik vilkstinės pabėgėlių ir lavonai, tapę kranklių maistu. Vieni dvikojai bėgo į mūro sienomis apjuostus miestus, kiti - tvirtino savo gyvenvietes, ruošdamiesi kovai su Juodaisiais. Drakonas išvydo elfų karalienės Silmaros Sinarietės vėliavą- raudona rožė auksiniame fone. Prieš tris vasaras, kai Elfų žemes užgrobė žmonės, elfų karalienė su nedidele grupelė dvariškių pabėgo į Trolių žemes. “Ji grįžo ir padeda žmonėms”- pagalvojo Drakonas leisdamas plyname lauke netoli gynybinių įtvirtinimų. Laukti ilgai neteko. Raitas pasiuntinys su Silmaros Sinarietės vėliava nusilenkė ir senovinė elfų kalba kreipėsi į Drakoną.
- Jos Didenybė, Elfų karalienė Silmara Sinarietė kviečia Jūs į Didįjį susirinkimą.
Drakonas nulenkė galvą- taip jis privalėjo elgtis pagal nerašytas planetos taisykles, demonstruodamas, kad priėmė kvietimą ir nustatytu laiku atvyks susirinkimą. Pasiuntinys paragino žirgą ir nujojo į pilį. Drakonas įsibėgėjo ir ėmė skristi link Vienišųjų uolų- drakonų buveinės.
****
Pirmoji į Didįjį susirinkimą atvyko Elfų karalienė. Ji, pagal nerašytas planetos taisykles, turėjo sutikti delegatus. Elfė susimastė -senovinėse legendose kalbama, kad paskutinį sykį jis buvo šaukiamas prieš dešimtis tūkstančių vasarų, kai planetą užpuolė Juodieji. Planetos gyventojai kovėsi narsiai, tačiau jie buvo bejėgiai prieš tamsos magiją: žuvus vienam Juodajam, jų burtininkai sukurdavo du.
Tais senais laikais planetą valdė Planetos taryba, sudaryta iš kiekvieno tautos atstovo. Taryboje didžiausią įtaką turėjo elfai, troliai, žmonės ir juodieji gnomai, kitos tautos turėjo paklusti Tarybos sprendimams. Buvo sušauktas Didysis susirinkimas, kuriame buvo nutarta kreiptis pagalbos į Planetos sargus.
Iš apmąstymų elfę pažadino barzdukas. Barzdukai buvo negausi tauta, nuo senų laikų gyvenanti trolių žemėse ir mokanti Ordai duoklę.
-Pasibaisėtina, - susijaudinęs prabilo barzdukas, - karališkos šeimos atstovai išgalabyti. Išsigelbėjo tik princas. Juk visos tautos žino, kad atėjus tam tikram laikui, Barzdukų tautos karališkoji šeima privalo apsivalyti. Jie buvo užpulti iš pasalų ir nužudyti. Juodieji turės atsakyti už savo piktadarystes.
- Mes gedime kartu su Jumis. - kupinu liūdesio balsu prabilo elfė. Mes žinome ką reiškia netekti visos... beveik visos karališkos šeimos.
Barzdukų delegacija pasirinko pačią nuošaliausią ir tolimiausią vietą. Buvo vėlyva popietė, kai į Didįjį susirinkimą ėmė rinktis karalių vadovaujamos delegacijos. Valdovai prieidavo prie barzdukų ir pareikšdavo užuojautą. Ši ceremonija truko iki vėlyvo vakaro. Į Didįjį susirinkimą atvyko žmonių delegacija . Visų akys nukrypo į juos.
- Mes, - kreipėsi į susirinkusiuosius žmogus, - sukilome prieš karalių. Didieji miestai atsisakė paklusti karaliui, nes jis pasirinko Tamsą ir mūsų pareiga kovoti su Tamsa.
Žmogus nutilo. Į Didįjį susirinkimą atskrido Senasis drakonas. Jis nusileido kiek galima žemiau ir, tramdydamas savo ugninį kvėpavimą, prabilo:
- Drakonas, kuris pasiliko stebėti pilį, pranešė, kad iš pilies išėjo Juodųjų kariuomenė. Turite pažadinti Planetos sargus, o mes skrendame susikauti su Juodaisiais.
****

- Vyno! Dar vyno! - suriko karalius, sviesdamas auksinę taurę pažui, - ko vėpsai?
Pažas nusilenkė ir įpylė valdovui karšto raudono vyno - geriausio karalystėje, daromo iš rinktinių elfų auginamų vynuogių, brandinamo karališkojo ąžuolo statinėse.
-Lauk! - suriko Etelredas, sviesdamas tuščią taurę į pažą. Maloni šiluma užliejo silpną valdovo kūną ir jis norėjo pabūti vienas, be įkyrių pažų ar grubių sargybinių. Visa diena nuėjo šuniui ant uodegos - gavę karaliaus reskriptus sutikti Juoduosius kaip brolius ir draugus ir kartu pulti drakoną, gyventojai sukilo. Didžiausi karalystės miestai atsisakė paklusti, atsiųsdami neregėto įžūlumo raštus. “Karalius” - buvo rašoma juose - “tarnauja savo tautai, o ne tauta vergauja karaliui. Jeigu valdovas susidės su blogiu, naikinančiu taikius gyventojus ir negins savo piliečių, tebūna jam žinoma, kad tokiu atveju miestai ir jų gyventojai laikys save atleistais nuo ištikimybės priesaikos Festgamolui”. Juodieji gnomai vos nesukapojo pasiuntinio, atnešusio karaliaus raštą ir tik asmeninis Holsotoro įsikišimas išgelbėjo pasiuntinio gyvybę. Juodieji raiteliai visi kaip vienas pareiškė, kad jų pareiga nuo pat vaikystės buvo kautis su blogiu, o jei karalius blogyje nemato blogio - Juodieji raiteliai kausis vieni ir žus už karalystės laisvę. Gvardijos likučiai pareiškė ištikimybę valdovui, pakartoję savo šūkį “Tavo garbė - tavo ištikimybė”. Svaidomųjų mašinų būriai, nors ir dvejodami, sutiko paremti karalių, tačiau šįsyk karalius jais nebepasitikėjo. Etelredas laukė iš jų besąlygiškos ištikimybės, o gavo tik varganus pažadus - ir tai iš elitinės kariuomenės, kuriai niekada nieko netrūko! Karo tarybos nebeliko: vieni buvo mirę, kiti, pasinaudodami sutemomis ir karaliaus priešais, paspruko - kas į Ordą, kas į maištaujančius miestus ir ėmė telkti pajėgas prieš karalių. Sostinė ir apylinkės neteko pajamų iš miestų, o kariuomenė - maisto ir amunicijos. Maisto atsargų dar buvo, tačiau Holsotoras perspėjo karalių, kad net ir labiausiai taupant išsilaikyt įmanoma daugiausiai mėnesį. Po to valstybė nebeturės nei pinigų, nei maisto ir kas ją norės, tas pasiims. Į karaliaus klausimą  - ką gi daryti - burtininkas atsakė, kad būtina sunaikinti nors vieną drakoną. Reikia priversti drakonus atskristi į pilį ir susikauti su Juodaisiais, o tada karaliaus armija  nugalės drakonus. Tuomet visa planeta nusilenks Etelredui, o jei ne- beliks paleisti Juoduosius prieš visus netikėlius.
Patarus Holsotorui, visos turimos kariuomenės pajėgos buvo perdislokuotos prie išorinių įtvirtinimų - Etelredo sienos, kaip ją vadino liaudis. Visi miestelėnai buvo suvaryti tvirtinti sienos bei ruošti ietis balistoms. Holsotoras ir jo burtininkai ėmėsi gaminti ugnies mišinį katapultoms. Visa laimė, kad kaimai ir miesteliai noriai tiekė maistą karaliaus kariuomenei, o gildijos po senovei nemokamai tiekė prekes kariuomenei. Kaip išmintingai patarė Holsotoras, svarbiausia buvo pamatyti drakoną, o tuomet balistos ir Gvardijos arbaletininkai padarys iš išsigimėlio troškinį - nepataikyti į tūkstančio pėdų ilgio padarą galėjo tik visiškai girtas naujokas.
Holsotoras išsiuntė Juodųjų kariuomenė už pilies ribų. Jie pirmieji turėjo susikauti su drakonais. Žmonės, du korpusai Gvardijos, du svaidomųjų mašinų korpusai ir apie du korpusus pašauktinių, turės stoti į kovą, jeigu Juodieji būtų sunaikinti. Pasikeitus vidurnakčio pamainai, Etelredo kariuomenė buvo pasiruošusi sutikti drakonus.