Nes aš nuolat galvoju tik apie tave.
Nes aš taip nejučiom nebūtin puldama,
Savo sielą ir kūną baudžiu vienatve,
Kad tavųjų tamsių akių gelmėje
Panardinčiau vėl aistrą. Tegul šėldama.
Gal tai būtų negrįžtamai mudviems brangu,
Nesibaiminkim - viskas juk sukas ratu;
Nuo lemties nepabėgsi - taip sako visi,
Tiktai kur ta lemtis? Debesies pakrašty?
Ir tegul. Panardinę į jį savo kojas basas,
Mes abudu pasieksim palaimos dausas
Taip giliai, kad lig skausmo sunėrę pirštus,
Vėl sukeltume taip išsiilgtus gaisrus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-05-04 18:37:32
Nepabaigiau: gražiausia šio kūrinio vieta. Man patiko, nes ji tiesiog įtraukia, ir kaip tik tuomet galėtum pradėti skaityti kūrinį....
Ačiū. :)
Anonimas
Sukurta: 2008-05-04 18:36:22
Labai viskas ir kartu kažkas sklaido mano dėmesį.
,,Taip giliai, kad lig skausmo sunėrę pirštus,
Vėl sukeltume taip išsiilgtus gaisrus...''- labiausiai vieninga, išdirbta {ir kaip tie šustri žodžiai? :) }
Ačiū. :)
Vartotojas (-a): Ewila
Sukurta: 2008-04-23 19:11:06
Ne ką nusimanau, bet man patiko ;]
Anonimas
Sukurta: 2008-04-23 17:46:10
Nevientisas: iš pradžių rimo nėra, paskui jis atsiranda, bet toks dirbtinis atrodo. Jausmai nuoširdūs, bet norėtųsi, kad šiek tiek patraukliau apviltumėt, o ne tik klišėmis.