Nes aš nuolat galvoju tik apie tave.
Nes aš taip nejučiom nebūtin puldama,
Savo sielą ir kūną baudžiu vienatve,
Kad tavųjų tamsių akių gelmėje
Panardinčiau vėl aistrą. Tegul šėldama.
Gal tai būtų negrįžtamai mudviems brangu,
Nesibaiminkim - viskas juk sukas ratu;
Nuo lemties nepabėgsi - taip sako visi,
Tiktai kur ta lemtis? Debesies pakrašty?
Ir tegul. Panardinę į jį savo kojas basas,
Mes abudu pasieksim palaimos dausas
Taip giliai, kad lig skausmo sunėrę pirštus,
Vėl sukeltume taip išsiilgtus gaisrus...