Žagarėj žydi vyšnios
baltai putoti ima
į tėviškę negrįšiu
kitur nuves likimas
upelis Švėtės mažas
per akmenėlius bėgo
vaikystė kaip miražas
vyšnių sodu nubėgo
jaunystė čia manoji
su vyšniomis žydėjo
iš gimto lizdo šilto
išskrido išskubėjo
kiek vyšnios dar žydėjo
kiek sielą jos gaivino
o rudeniui atėjus
taurėj putojo vyno
sode gimtajam vyšnios
pavasarį pražysta
tik jau tėvai išėjo
iš kur nebesugrįžta
Žagarėje vėl vyšnios
žiedus į dangų kėlė
tik tuščias gimtas kiemas
takai žole užžėlė
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-04-21 14:35:44
Nežinau, kokie jausmai šiais laikais gali išprovokuoti tokį eilėraštį. Rašote, kaip rašė senieji klasikai, tik tada tai buvo pati aktualiausia tema visai žmonijai, o dabar nebėra. Prie tokio stiliaus nelabai tinka, jog nededate skyrybos ženklų. O šiaip visa tai jau buvo pasakyta, nieko naujo, bet jūsų pasirinkimas kaip ir apie ką rašyti.
Vartotojas (-a): agneee
Sukurta: 2008-04-21 13:49:09
Gražu :) tik gal reikėjo pakeisti truputį antrą stulpelį "per akmenėlius bėgo" surimavai su "vyšnių sodu nubėgo" bėgo nubėgo... :D
Anonimas
Sukurta: 2008-04-21 09:36:48
hm, patriotika, na nežinau, visada maniau, kad tie, kurie rašo šia tema, turi būti gan... labiau atsidavę tėvynei, kitaip sakant, būti tikrai jai nuoširdžiai pasišventę, o šiam darbe to nėra, pastebėjau tik bandymą atitiktą ankstesnę liaudies kūrybos dvasią, kur mergelės laukia, berneliai negrįžta, jos rauda ir t.t. kaip pasakė vienas poetas: "rašyti reikia taip, kaip niekas iki tol nerašė", o taip jau rašė...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2008-04-21 09:06:34
man skamba kaip daina ;D