Žagarėj žydi vyšnios
baltai putoti ima
į tėviškę negrįšiu
kitur nuves likimas

upelis Švėtės mažas
per akmenėlius bėgo
vaikystė kaip miražas
vyšnių sodu nubėgo

jaunystė čia manoji
su vyšniomis žydėjo
iš gimto lizdo šilto
išskrido išskubėjo

kiek vyšnios dar žydėjo
kiek sielą  jos gaivino
o  rudeniui atėjus
taurėj putojo vyno

sode gimtajam vyšnios
pavasarį pražysta
tik jau tėvai išėjo
iš kur nebesugrįžta

Žagarėje vėl vyšnios
žiedus į dangų kėlė
tik tuščias gimtas kiemas
takai žole užžėlė