Jaučiu aš vilko pėdsakus
Į šitą mišką,
Kur saulė medžių lajose
Vis kariasi ir spurda.
Ten pamečiau savus batus,
Kad padais jausčiau samanas –
Drėgmė į kūną smelkiasi, nupurto,
Sugedę kompasai jau laiko neberodo.
Eini pametęs atmintį,
Nebebijai pasenti.
Gyvastis ėda gyvastį
Iš lėto.
Galvoji, kaip išlikti,
Po savęs palikti,
Amžinai gyventi...
Gūdžioje girioje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-05-07 13:21:10
gal kiek ritmo šiam darbui nepakenktų, tada mintys būtų lengviau skaityti.
nereikia savy užsiverti kaip girioje.
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2008-04-20 17:49:15
aisku, kuo toliau nuo visuomenes. tuo nuogiau ir lengviau : ). .
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-04-20 15:10:03
"kompasai jau laiko neberodo" ... jie niekada ir nerodė... laiką :)
gyvasties paieškos mirties kultūroje čia - neišsemiama tema
Anonimas
Sukurta: 2008-04-20 13:43:12
pradžia puiki, bet nuo "Gyvastis ėda gyvastį" kažkaip nebelabai. per daug egzistencialistinių klausimų, per daug tiesmukai išreikštų
bet mintis ir ta geroji pradžia liuks
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-04-20 12:55:03
nežinau, ar tikrasis Mauglis savy gvildeno tokius jau labai filosofinius ir gilius egzistencinius klausimus, kaip paskutinėse eilutėse...
o kūrinys išties gerai sudėtas ir išbaigtas: nestokojama nei minties, nei poetinio drabužėlio tai minčiai...