Jaučiu aš vilko pėdsakus
Į šitą mišką,
Kur saulė medžių lajose
Vis kariasi ir spurda.
Ten pamečiau savus batus,
Kad padais jausčiau samanas –
Drėgmė į kūną smelkiasi, nupurto,
Sugedę kompasai jau laiko neberodo.
Eini pametęs atmintį,
Nebebijai pasenti.
Gyvastis ėda gyvastį
Iš lėto.
Galvoji, kaip išlikti,
Po savęs palikti,
Amžinai gyventi...
Gūdžioje girioje.