(1-5)


Įlipau. Ir nuo to viskas prasidėjo. Vairuotojas aprėkė, kodėl nesinešioju nuolatinio bilieto. Susiginčijom. Spjoviau jam į veidą ne kokią frazę ir nuėjusi atsisėdau pačiam autobuso gale. Kaip visad, prie lango.
Kažkur ant prieš tai esančios sėdynės nušveičiau striukę ir kuprinę. Draugė, aišku, pasekė mano pavyzdžiu.
Baisiausiai tarškant ir barškant, pajudėjom iš vietos. Iš pradžių gale taip kratė, kad net žodžio išlementi negalėjom, bet po dešimt minučių, kai tas šliužas pasiekė 50km/h greitį, kratyt nustojo. Taigi važiavau.
Įgrūdau ranką į popiergalių pilną kišenę – gerokai pasikuičiau, kol iškrapščiau mp3. Ir krūvą kitų daiktų.
Įsijungiau Azad dainą. Eines Tages (Feat. Cassandra Steen). Taigi į mano klausos ratą nepateko niekas, išskyrus mane pačią ir Azad.
Važiuodama spoksojau pro langą. Pro mano akis plaukė pievos. Miškeliai. Medžiais apsodinti kelkraščiai ir jau daugiau nei kelios gamyklos. Fabrikai...
Štai „Girama“. Kai pagalvoji, Eglės tėtis tikrai neblogai uždirba. Nors tai tik mažas ir nereikšmingas autolaužynas.
Toliau – Kesko Argo. Po galais, kaip mane nervinaa pastato spalva...
Na, taip praplaukė ir degalinė ir raudonas ženklas su užrašu „Kaunas“, ir Šilainių „Maxima“, galų gale ir Vilijampolės turgus – „market“. Taigi važiuoju ir jaučiu, kad tuoj paprašysiu vairuotojo sustoti. Ir išlipsiu.
Štai mes jau ir ant tilto. Važiuojam lyg vėžliai. Ir tai mane erzina Net labai erzina.
Šiandien egzaminas, todėl skaitau solfedžio teorijos klausimus. Septakordas (D7). Dominantkvintsekstakordas (D56). Sudarymas.
Tiesiog nervina mane visa tai. Koks man skirtumas, ar septakordo pirmoji tercija didžioji ar mažoji?
Nuo skaitymo supykino, todėl atsistojau eiti ir paprašyti vairuotojo, kad mane išleistų. Laiko turėjau į valias. Galėjau tris valandas eit iki mokyklos ir būčiau į ją spėjus laiku...
Šiek tiek sukosi galva. Esu alergiška tokiems „pasiskaitymams“. Autobusas staigiai stabdė. Susvyravau ir pardribau ant sėdynės. Neužsigavau nieko. Nieko neišsipurvinau, nes grindys kaip niekad buvo švarios.
Taip ir prasėdėjau likusį kelią iki Kauno autobusų stoties. Ant grindų, perbalusiu veidu ir pajuodusiomis dėl nemigos akimis.