Per neviltį, skausmą ir sapną dievų
Pelenės žingsneliais į laimę einu.
Ir tartum japonė, sukaustytom kojom,
Parpuolu, keliuosi, einu, nesustoju.

Per akmenis, smėlį žingsniuoju basa
Ir skaudančias kojas teplauna rasa,
Aš ašarom vilgau sukepusias lūpas-
Nei maistas, nei miegas daugiau neberūpi.

Į magišką sieną netyčia trenkiuos-
Jos burtai subyra... Valdovui lenkiuos:
„Valdove, padėki man laimę surasti-
Išmokti mylėti, atleisti, suprasti... “

O jeigu jausmai, libido vėl apgaus,
Pavargusi siela į dangų keliaus...
(Norėčiau laiminga gyventi pasauly
Be baimės, be skausmo, vienatvės ir kraujo.)