akyse jo – deguto saugykla,
šiek tiek palinkęs į naktį,
įsišaknijusiomis rankomis
į svetimą dirvą

ilgų pirštų berniokas –
tokiems seniau kirčiais
į kuprą mokėdavo, o kartais
darbo įrankius nukirsdavo

bet šis kitoks nei visi –
neapsivelka, o kaip tik išsineria
ir mažiau nei nuogas
eina savintis

nėra jam svetimų, viskas sava,
tai kaip nemylėt tokio
atsidavusio?