Santrauka:
prieš daugelį metų mirusiam geriausiam suolo draugui, kuris neišgyveno, nukritęs nuo medžio, kai kėlė inkilą.
skausmų kalnai saulėlydin krinta
perėjos krauju gyvastį neša
kas galėtų juos
susprogdinti
kur takas
rytmečio palaimon
lemties akmuo
perskeltas
ašara
skausmų kalnai rytmečio žaroj
patvinusią kančią
aprauda
tik kartais
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2008-04-06 08:09:38
Giliai giliai ir daug pasakančiai.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-04-05 09:33:26
Skaitau kelintą kartą; graži išraiška nuo pradžios iki pabaigos; paliečia, ypač, kai tai išgyventa...
Anonimas
Sukurta: 2008-04-04 21:23:50
lemties akmuo
perskeltas
ašara...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-04-04 00:27:25
pamasčiau, pamasčiau... daugiausia ties:
aprauda
tik kartais
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2008-04-04 00:12:51
Taip ir įsivaizdavau iš nakties į rytą pereinančių kalnų peisažą - atspindį žmogaus vidinių kančių ir bandymu nuritinti kalnus - ir gaila pasidarė tų, kuriems lemtis užtvojo akmeniu. Kažkaip labai mane paveikė šis paprastutis eilėraštis, odėl ačiū.