Ne šienapjūtė jau,
Tačiau
Grėbliai,
Dar palikti vidur laukų,
Pajuodusius pirštus į dangų
Riečia,
Tarsi norėdami
Paliesti Dievo pėdas.
Už palto tylomis sukris
Mažyčiai kąsniai
Obelų žydėjimo.
Ir, rytui švilpaujant,
Šerkšnu
Ant lango žiba
Ledo chrizantemos,
O giltinė, padėjus dalgį ant pečių,
Į ausį kužda:
„Mes tavęs atėjom“.
Gal prasiskleisiu sakura
Ant geležinio tilto rankų,
Kurios, į kitą krantą įsikibusios,
Virpės korozijos natom,
Kol prisikels. Ledams išplaukiant.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2005-10-27 20:42:22
Pritariu gyrusiems ir plojusiems:- ))
:
Sukurta: 2005-10-27 19:32:38
jau visi išgirė,tad man belieka tik katutes ploti:)
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-10-27 19:27:28
smagus su ledo gėlėm ;-)
Anonimas
Sukurta: 2005-10-27 19:15:22
Puikūs vaizdiniai, personifikacija, ir, kaip Ramunė sakė, iškalbingumas. Didelis pastabumas paprastai retai kam matomiems dalykams. šaunuolė. ;]
Vartotojas (-a): `Rei
Sukurta: 2005-10-27 18:48:43
grazus, man labai patiko