Ne šienapjūtė jau,
Tačiau
Grėbliai,
Dar palikti vidur laukų,
Pajuodusius pirštus į dangų
Riečia,
Tarsi norėdami
Paliesti Dievo pėdas.

Už palto tylomis sukris
Mažyčiai kąsniai
Obelų žydėjimo.
Ir, rytui švilpaujant,
Šerkšnu
Ant lango žiba
Ledo chrizantemos,
O giltinė, padėjus dalgį ant pečių,
Į ausį kužda:
„Mes tavęs atėjom“.

Gal prasiskleisiu sakura
Ant geležinio tilto rankų,
Kurios, į kitą krantą įsikibusios,
Virpės korozijos natom,
Kol prisikels. Ledams išplaukiant.