Bembis neištvėrė.

Jis ilgai slapstėsi už kampo, žvilgčiodamas viena akimi, kas dedasi pasauly. Taip tęsėsi gal vienerius, gal dvejus metus... Tiesą sakant, kiek tai tęsėsi niekas nežino, nes ten, iš kur Bembis žvilgčiojo, laikas buvo praradęs savo kontūrus. Niekas nepasikeistų, jei pasakytume, jog tai truko vieną dieną ar tūkstantį metų. Niekas nepasikeistų. Tikriausiai.

Nebuvo pasaulyje kvailesnio padaro už Bembį, bet, žinote, savo užsispyrimu jis pranoko net asilą. Jis baisiausiai bijojo ir vėl ištrūkti į pasaulį, bet su didžiausiu malonumo lietė namo kampo atbrailą, apdainuodamas savo primityvią juslinę laimę. Jis net sutiko mirti, tokia didelė buvo jo baimė.

Tačiau greitai jis suprato, kaip nuobodu yra gyventi, kai nutari, jog tau reikia mirti ir numiršti. Koks nykus, koks neįdomus tada pasidaro gyvenimas. Koks pilkas dienų tekėjimas. Tai supratęs Bembis išdrįso šiek tiek daugiau pasislinkti iš už kampo ir žvilgtelėti į pasaulį savo dviejomis didžiulėmis veršiškai drėgnomis ir šuniškai nelaimingomis akimis. Šviesa trenkė į jo akis. Ir jis ėmė tankiai kiek per ilgai mirksėti lyg jį būtų ištikęs nevalingas tikas.

Išlindo ir tuoj pat grįžo atgal. Užsimerkęs paniro į gilius apmąstymus, ką jam reikėtų toliau daryti, kaip gyventi. Tačiau galva buvo tuščia it katino išlaižyta sviesto puodynė. Tiesa, puodynėje sklido silpnas aidas, kurį sukėlė išalkusios ir vienišos muselės tamsoje vibrato. Jis visaip sukinėjo savo makaulę, tačiau jokia, net labiausiai suvargusi mintelė neturėjo nė minties užsukti į jo proto buveinę.

Bembis atsisėdo ant žemės ir rankomis apsikabinęs įrėmė galvą į kelius. Tai buvo nelaimingiausia vilties netekusi būtybė visoje Žemėje. Jis taip sėdėjo gal valandą gal porą, o paskui apsipylė karštomis ašaromis. Verkė net pasisriūbaudamas protarpiais sukiauksėdamas. Laikas nuo laiko Bembis pasitikrindavo, ne, galvoje vis dar tuščia. Tačiau, ką daryti, kai galvoje tuščia? Į tai negalėtų atsakyti didžiausi Visatos protai... Ne, ne... Ir pradėjo Bembis galvoti apie galvojimą. Net verkti pamiršo. Taip įdomu pasidarė. Ėmė sekioti savo skurdžias nevalingai tarsi augalėlius iš akmeningos žemės išlendančias mintis, kokias ten mintis, kažkokios šiurpinančios prisiminimų nuotrupos... Bembis ėmė jas vaikyti it saulėtą dieną gyliuojanti karvė...  Bet jie vis grįždavo, atsirasdavo vis naujų...

Išprotėjusi būtybė buvo itin įkyri. Ji prisiartindavo ir smogdavo, bet taip, jog Bembis net susvyruodavo it netekęs pusiausvyros. Štai iš jos burnos sklinda rytmetinės degtinis tvaikas, ji kiša jam kažkokius rudus suvytusius vištienos kepsnelius. Bembis pašiurpęs traukiasi atgal, klykia vapėdamas: „nereikia, nereikia“. Ir kuo greičiausiai sprukdamas. Ir melsdamas tos būtybės niekada nesutiki. Bet tol, kol jis gyvas, ji niekada jo nepaliks, kažkur ji jau įsitaisė, apsigyveno jo sąmonės kertelėje. Bembiui nepatinka sakyti pasąmonėje lyg tai būti kažkas atskiro. Taip galėtum lengvai save apgauti. Ne, būtybė kažkur šalia ir tau teks išmoksi su ja gyventi. Visa, kas tau vienokiu ar kitokiu būdu nutiko, apsigyvena tavyje ir turi išmokti su tuo gyventi. Kitaip tos būtybės sugrauš, nugalės, pavergs.

Kaip mažoji Abuk, Kenijoje besivejanti lėktuvą, iš filmo „Išduotas sodininkas“. Abuk jau apsigyveno tavyje. Kaip ir tos girtos moterys, kurių kūnas persisunkęs alkoholiu. Arba apatinėje laiptinėje gyvenanti alkoholikė motina su nuo gėrimo juodu sūnumi, kurio net vardo nežinai. Žmonės nuo gėrimo tampa raudoni, mėlyni, pilki, o paskui pajuosta, nes, matyt, ima nenumaldomu greičiau artėti prie žemės... Ta moteris lakštingalos kojelėmis prekinosi, tualetinis popierius, duona, dešra ir du buteliai skaidriosios... Jos apvalus veidas raudonas, burna perkreipta, virpančiais pirštais, kurie užsibaigia kietais pabalusias nagais ji skaičiuoja pardavėjai pinigus... Arba tie vaikai kokių keturių metų berniukas ir šešerių metų mergaitė, suplyšusiais ir aiškiai jiems per dideliais drabužiais, visuomeniniame transporte iš maišų išpučiantys ir sutraukiantys milžiniškus maišelių burbulus... Tu prisiartinai prie jų, nebeprisimeni, kas vyko, atrodo, jūs kalbėjotės, tačiau prisimeni, jog ta šešiametė mergaitė apie mirtį žinojo viską. Arba nuogas kambaryje sėdintis vyras, sukeliantis siaubo priepuolį...  Dabar taip ir bendrauji, visa savo esybe įsiklausai, ar kita būtybė tau nekelia nenumaldomo iš pačių pragaro pragarmių sklindančio siaubo... Visa tai jau gyvena tavyje, tapo neišbraukiama tavo gyvenimo dalimi. Kaip ir visa kita.

Bembis atsargiai žvilgtelėjo iš už kampo. Jis nemokėjo priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. Negalėjo susitaikyti su gyvenimu tokiu, koks jis yra. Visiškai nenorėjo suprasti tos būties, kur turi būti toks ir toks, elgtis taip ir taip. Vaidinti tobulą žmoną ir idealų vyrą. Namų šeimininkę, garažo gyventoją. Gundančią moterį, sekso gigantą. Ne, ne. Jis bandė numirti, daug kartų bandė numirti, būti toks, kaip visi, valgantis modifikuotą maistą ir popsinės kultūros likučius, jis daug kartų bandė numirti, tapti reklamos auka, numirdavo, bet numiręs ilgai neištverdavo. Tikriausiai čia turėtume pasakyti, jog jis turėjo savo pasaulį. Baisu pripažinti, bet visam tam kitokio paaiškinimo nėra. Ir jo pasaulis stipriai konfrontavo su visu esančiu pasauliu. Kartais visos jo reakcijos, žinoma, būdavo kiek perdėtos. Keisčiausia, jog pasaulį jis mylėjo. Ne savo ir ne svajonių, ne kojinių pasaulį, ne dovanų, ne didžiausio pasirinkimo. Pasaulis kažkur tebebuvo ir Bembis su juo visiškai nekonfliktavo, greičiau sutapdavo iki išnykimo.

Bembis suprato, jog tai sąmokslas. Visas pasaulis susimokė prieš jį. Jis ketino nepasiduoti, tačiau paskui suprato, jog tai – užburtas ratas. Ir jokių atsarginių durelių nėra. Ir vis dėl to viena vietelė buvo. Bembis ją žinojo. Tiesa, tų vietelių gal yra net daugiau, savotiškų salų, kur galime surasti save ir vienas kitą, atrasti ramybę, pasijusti gyvais. Netgi. Gyvais. Čia kaip su ta vaikystės pilimi, turi neprarasti gebėjimo į tas vieteles nukakti. Gali būti, jog lemiamą vaidmenį čia atlieka net ne budrus protas, o tokios savybės kaip naivumas, net, mūsų akimis žiūrint, patologiškas jautrumas. Žinoma, gresia pavojus, jog saloje apsigyvensi ir su likusiu pasauliu imsi nebesusišnekėti. Man atrodo, Bembiui taip ir atsitikdavo. Tiesa, jis buvo keliautojas.

Bembis sėdėjo ir ant grindinio ir laikas nuo laiko užmesdavo akį. Tiesą sakant, jis jautėsi nei šiaip, nei taip lyg būtų įrijęs mietą. Per savo kvailumą buvo patekęs į nepatogią situaciją. Kitaip sakant, tikrovė jį eilinį sykį apmovė. Išdūrė. Ir ne todėl, kad būtų buvusi protingesnė ar šaunesnė. Žinoma, ji buvo ir protingesnė ir šaunesnė. Tiesiog taip įvyko. Nors tai ir nebuvo kalbėjimasis, o įvykiai, galima tarti, jog įvyko nesusikalbėjimas. Jis nesuprato tos kalbos, kuria kalbėjo tikrovė. O tikrovė kalba daugybe kalbų, pavyzdžiui, anglų ir vokiečių, tiesiogine ir perkeltine prasme, gestų...  Jei jie būtų kalbėjęsi, gal viskas ir būtų buvę kitaip, bet būna, kad tam paprasčiausiai nėra galimybės, tada ir atsitinka patys kvailiausi dalykai. Niekas nieko neaiškina, viską turi pats suprasti ir susiprasti, nes tai yra „savaime aišku“. Kad ir kiek daug čia mes kalbėtume, aišku yra tik tai, jog Bembiui niekada niekas nebuvo „savaime aišku“. Apskritai žodžiai „savaime aišku“ savyje turi kažin kokios maginės traukos, turi savyje kažin ką instinktyvaus ir savo esme yra žiaurūs žodžiai, netoleruojantys jokio nukrypimo nuo normos, o kartu ir švytintys patys iš savęs, saugantys savaime aišku. Bembis sėdėjo dabar ir  čia pasėdėjęs didžiulį katilą košės ir kuo nuolankiausiai darbavosi, tai yra prisiviręs srėbė.

Ką gi. Kartais taip atsitinka. Būna Žemėje ir nuostabių dalykų.

Bembis neištvėrė. Tiesiog atsikėlė, išlindo iš už kampo ir nuėjo. Tiesa, jis tapo kur kas liūdnesnis nei buvo iki šiol. Nors ir iki šiol buvo pakankamai liūdnas. Žiūrėdamas į Bembį to nepasakytum. Jis vis dar moka juoktis, o krūtinėje plaka širdis. Neįtikėtina, bet man atrodo,  ji nėra mirusi. Savaime aišku, jog savaime tai nėra aišku.