Žvilgterėjau į laikrodį.
    Dar anksti. Priešpiečių laikas. Nors sausio vidurys, bet neatrodo, kad toks laikas yra- jis retai apšviestas. Nuo vėlai pabundančio ryto iki anksti užsimerkiančio vakaro diena tokia lyg vaikščiotų primerktomis akimis, neįsileisdamos daugiau šviesos. Žinoma, nuo to paros trukmė nemažėja. Niekuomet nebuvau galvojęs nuo ko priklauso mano sąmonės bukė arba, sakykim, jos veiklumo užtaisas. Žinojau, kaip iš tikrųjų - kad ne visi esame vienodai protingi, bet todėl kiekvienas ir stengiamės pasilikti ne paskutinėse eilėse – mokomės, lenktyniaujame kaupdami žinias, tobulėjame profesijose, stengdamiesi būti kuo geresniais darbo meistrais. Dabar gi, pasirodo, egzistuoja  galimybė tiesiog permesti tam tikrą žinojimą iš vienos galvos į kitą ir visai nesvarbu, ar noriu to, ar – ne. Užtenka Vidiniui panorėti, kad man perskaitytų savo eilėraštį ir, anot jo, tik šast, ir jis mano galvoje. Net nesuvoki, kad jis – pasakykim-implantuotas, įmestas, importuotas kažkieno kito pastangomis, o tu net nesugebi aiškiau suprasti, kaip atskirti tai nuo intelekto, kuris sukurtas savo pastangomis, darbu, prakaitu ir sukauptas asmenvardyje AŠ.
    Nesakau, kad tokie dalykai palieka savijautą ramybėje- jaučiau, kad sukuriu poezijos posmus, kurie pačiam nesuprantami ir reikia prašyti konsultantų, kad paaiškintų apie ką jie.  Išėjus Vidiniui, karietoje pirmasis tokią poeziją pastebėjo ponas Ypata – lig tol jis niekuomet, regisi, nemanė, kad pajėgus savo dvasia sukurti geresnės poezijos kūrinėlius, bet – o Dieve! -  negi jis galėjęs klysti? Mano poezija nesumenko, netgi priešingai - pagerėjo, priversdama poną Ypatą suklusti ir nepraleisti nė vienos jos eilutės. Dabar jau negalėjo įtarti, kad esame su Vidiniu mažų mažiausiai bendraautoriai. Tačiau, regis, galutinį perversmą jo pažiūrose padarė  eilėraštis, kuriame  sutalpintos eilutės:
                                  Išnyksta praeitis
                                  Ir ateities nebūna.
                                  Susirenka LAIKAI į vieną glėbį -
                                  Visi jie ČIA,
                                  Visi DABAR
    Ypatai kūrinėlio poezija, jo meninės vertės nebuvo svarbu. Jis kūryboje ieškojo minties, panašiai kaip istorijoje faktų. Turbūt ieškojo dar kažkokių lemtingų ženklų, pagal kuriuos spręsdavo jam rūpimus dalykus ir visuomet  manydavo, kad jo tai išgirsta ne atsitiktinumų dėka ir kad tai, ką jis  supranta, vargu ar gali suprasti kiti. Bet vis dėlto ir jam buvo staigmena, kuomet paklaustas, nesugebėjau jam paaiškinti, kokios mintys sukauptos pacituoto eilėraščio fragmente.
        - Nežinau, ponas Ypata.
        - Rašai ir nežinai, ką rašai?
      - Tikrai nežinau. Pats neretai kitų klausinėjau. Būna, kuomet jie paaiškina, bet neretai tie kiti irgi sako, kad nesupranta ir reikėtų paklausti kūrinio autoriaus. Gėda ir nedrąsu prisipažinti, kad tų kūrinių autorius – aš.
      - Nors imk ir nepatikėk tuo, ką čia kalbi, betgi pažįstu tave ir žinau, kad kalbi teisybę.
      - Teisybę kalbu, ponas Ypata. Tačiau nereikėtų manyti, kad tokie dalykai menkina poezijos kūrinį. Galbūt net priešingai. Aukštos meninės vertės poezijos kūriniuose būtini elementai, kurie palikti skaitytojams suprasti juos, kaip jiems patinka.
      - Galbūt, galbūt. Ir, ko gero, ne aukštos meninės vertės poezijos kūrinių bėda, kad jie tokie nesuprantami. Deja, nesuprantami net patiems jų kūrėjams, - pasakė Ypata ir, padavęs ranką: -Sveikinu, vežėjau. Jeigu atvirai, ligi Vidinio išėjimo iš karietos nesinorėjo tikėti, kad tai tavo poezija. Atleisk, būna kuomet ir man tenka apsirikti. Labai norėčiau turėti visus jūsų raštus- ir tuos, kurie jau yra, ir tuos, kurie  bus. Jie labai reikalingi mūsų karietai.
      - Ką Jūs kalbate, ponas Ypata!
      -Kalbu, ką girdite, vežėjau. Savitarpio reikalams tarp dangaus ir žemės spręsti yra Dievo parinkti tarpininkai. Džiaugiuosi, kad Radijo karietoje juo  yra  būtent jūs.  Bet va tavo poezija todėl ir turėtų būti visos Radijo karietos poezija. Pranuci, neturi teisės jos laikyti tik sau ar tik kai kam.
    - Ką turėčiau daryti?
    - O! Tuo aš pats pasirūpinsiu. Manau, kad tam neprieštarausite. Dievo dovanas reikia ir net būtina dieviškai priimti, - prisiminiau Ypatos žodžius. Bet tuomet man buvo svarbiau žinoti, kad mano poezijoje yra būtent tai, kas reikalinga gerai poezijai. Ir va kiek nedaug praėjo laiko, kuomet priverstas suprasti, jog neturiu teisės sakyti, jog ši poezija mano. Visi, išskyrus Vidinį, išsitikinę, kad mano ranka, iš mano galvos surašyti posmai  yra mano kūryba, o iš tikrųjų tai tik regimybė. Nėra Pranuco poeto, yra  Vidinio poezija, sukrauta Pranuco galvoje.
    - Tfu! - net susikrenkštęs apmaudingai nusispjoviau ir kone nusikeikiau: - Eikite, ponai, visi kakū, tik, prašau, tokius reikalus atlikti kuo toliau nuo manęs.
    Net neišgirdau, kaip į Pasostės erdvę atėjo Tomas.
    - Nesispjaudyk!
    - Ai, Tomai. Viskas taip sujaukta, kad nesurandu žodžių, kuriais galėčiau išreikšti savijautą. Ir jeigu  tu dabar man spjautumei į akis dėl to, kad meluoju savo artimiesiems žmonėms, būtum teisus. Aš melagis, Tomai.  – Tfu!, - vėl nusispjoviau: - Net neįsivaizduoji, kiek daug reikia žmogui meluoti net nežinant, kad  meluoja. O kaip pagaliau suvoki, kad esi melagis, vėl prireikia sumanumo, proto, kad tuo galėtumei įtikinti kitus.
    - Kad esi melagis?
    - Na taip.
    - Pažagsėjai, pasispjaudei ir užteks. Aš, Pranuci, irgi melagis. Net bijojausi, kad  neužeitumei į mano erdvę. Vis dėlto gerai, kai atsiranda viena kita dienelė, kuomet niekas tau nerūpi, o tik pats sau. Tikiuosi, jog neužmiršai, kad esu aktorius?
  - Tai viskas, ko norėjai paklausi?
  - Aš kartais užmirštu pats, kad esu aktorius ir todėl po vėliavos nuleidimo kviečiu ateiti į mano  erdvę. Vaidinsiu, Pranuci.
  - Viskas, Tomai?
  - Nebent tau reikėtų mano paramos? - atsakė klausimu, bet užsilikti neskubėjo. Apsigręžė ir neskubėdamas grįžo atgaliniu keliu. Žvilgterėjau į nugarą:
    - Tomai!
    - Sakiau gi. Jeigu reikia paramos, eksploatuok, - atsigręžė.
    - Ne. Ačiū. Man  paramos nereikia. Nebent ji būtų iš Dievo rankų., - pasakiau ir pakvietęs jį grįžti ir kviesdamas prie  staliuko: - Gal kavutės pagurkšnokime? Kaip manai, a?
    - Tai kad- ne.
    - Net jeigu su konjaku?
    - Net  jeigu su konjaku vis tiek – ne, Pranuci. - Ir šypsodamasis: -  Atsimeni, ką  anąjį kartą  mūsų klausė ponas Ypata.. Jam reikia žinoti, kaip mes ruošiamės gyventi toliau? Pamaniau, kad pirmiausia sumažinsiu kofeino dozę.
    Supratau, kad Tomas kalba apie mūsų viešnagę Ypatos erdvėje. Viešnagė užsiliko ir mano galvoje kartu su Ypatos kausimu. „ Gal jūs žinote, -klausė, - kaip mums  reikėtų gyventi toliau? “ O po  valandėlės  jau pasiūlė suvokti karietai duotas erdvių prasmes. Tai, matyt, ir buvo poreikis pakviesti  karietos ekipažą į savo erdvę ir per jos suvokimą, sugrąžinti kiekvieną namo ir apsidairyti savo erdvėse, kaip sakau- apsidairyti savęspi.
    - Tuomet jį pirmą kartą išgirdau dainuojantį. Net ir šokantį. Ar ne tai verčia užsiimti  vaidinimais? Ar ne baimė, kad kažkas pasiglemš tavo duoną? Kita vertus, galima bus sakyti, jog kažkas padaryta, kad  gyventume kitaip.
  Tomas nebuvo skubrus..
  - Ne. Tikrai ne, Pranuci. Tokios baimės  nėra, nors, neapsilenkiant su teisybe, reikia pasakyti, kad pono Ypatos gerklė gerai jaučia dainą. Šoka turbūt gerokai menkiau. O mintis apie vaidinimus  nebuvo iškritusi niekuomet, bet  dabar...
    - Kas – dabar?
    - Jaučiu, kad čia įstringame. Ir turbūt labai ilgam. Apie tai pagalvojau jau vakar, pamatęs sugrįžusį Vidinį. Apie tai  galvojau, matydamas kaip jis šiandien kėlė  karietos vėliavą, ir dabar jaučiu, kad noras suprasti būsimą laiką plečiasi. Tiesiog norisi jame įmontuoti kažkokius reiškinius,  įvykius ir žinoti, kad nesi pašalinis; i esi kažkokia būsimų esmių dalelytė. Bet viskas tai uždengta skraiste. Žinai, kad po ją kažkas yra, bet- kas?.
    -  Prisėsk, Tomai. Jau senokai buvome susitikę  pozicijoje „akis į akį“.