Ach, tos vyrų šlaunys
Siauroj medžio čiuožykloj.
Dar šitokia eilė, o jie,
Neapleisdami susidariusio
Kamščio, juokias kaip žaliai
Nuo gumos nusidažė jų dantys.

Ach, tos paskutinės garbanos,
Moterų sugraibytos įsegti
Rožinį kaspiną, bei gi suknelės,
Kurios dar taip neseniai plaikstės,
Trūkinėja kaip ir sūpynės
Ant kurių čiūčiavo Barbes.

Ach, tos smėlių dėžės.
Formelės ir pažadai ateity
Pastatyti pilį kaip ši.
Ir pirmi bučiniai, pasislėpus
Už didžiausios smėlio kopos,
Tarp raukšlėm apvytų lūpų.

Dėl to kartais man ir juokas,
Ir liūdnumas rytais ima.
Pernakt vaikų žaidimų
Aikštelę stebėjus, su aušra
Renku rožines skiautes bei
Geltonus kastuvėlius, nes ir aš,
Visgi bus, kad pasensiu.