Prie veidrodžio

Žiūriu į veidrodį ir netikiu –
Lyg aš, bet ir ne aš.
Tos pačios akys, kuriomis
Kadais žiūrėjo tėvas į mane.
Kakta, kraštais įsliuogusi į plaukus,
Su raukšlėmis, sugulusiom kaip jo...
Ką pasakysi, tėve, man?
Maniau kitaip –
Nesusitiksime daugiau.
Tik nuotraukose.
Sapnuose.
Dar atminty
Ir niekuomet kaip veidrody –
Čia vienamečiai, tėve, mes
Ir išsiskirti
          NE
              GA
                   LĖ
                        SI
                            ME.        

Kepurę ant galvos uždėjęs,
Iš drabužinės išėmiau rūbus...
Sakyk, kaip atsitiko, kad siuvėjas
Vienodais
             dygsniais
                          išmatavo mus.
O tėve, man atleiski, jei ne taip kalbu –
Tikėjau tavo kryžiumi.
Kapo duobe.
Net mirtimi.
Dabar prie veidrodžio abu:
Tu – aš,
Aš – tu...