Poodyje įsipaišę
nakties peizažai
jie virto valdovui buveine
nuo iškvėpimų
aprasojo narvas
sproginėjo
iro - -

zvimbė
dresuotojo rykštė
susitraukė
akių vyzdžiai

ir vėl - -

nuolankumas
spengė ausyse
darėsi ankšta
klausa trūkinėjo
kirčiai prilipo
smelkėsi į kraują
užgriuvęs kalnas
parklupdė
ar narve yra
dar kas nors
           aš vienas –
imk ir tau panešėti
kirėnieti

pastotės griuvo
viena paskui kitą
kaip kaulų lūžiai
            nuskausminti
tik antkaklis sunkus
akytoji kempinė prie lūpų
žvilgsnis aukštyn
veriantis – kodėl –
nuplovė į Tavo rankas
            
pasaulis plyšo