P a s t o t ė s
Poodyje įsipaišę
nakties peizažai
jie virto valdovui buveine
nuo iškvėpimų
aprasojo narvas
sproginėjo
iro - -
zvimbė
dresuotojo rykštė
susitraukė
akių vyzdžiai
ir vėl - -
nuolankumas
spengė ausyse
darėsi ankšta
klausa trūkinėjo
kirčiai prilipo
smelkėsi į kraują
užgriuvęs kalnas
parklupdė
ar narve yra
dar kas nors
aš vienas –
imk ir tau panešėti
kirėnieti
pastotės griuvo
viena paskui kitą
kaip kaulų lūžiai
nuskausminti
tik antkaklis sunkus
akytoji kempinė prie lūpų
žvilgsnis aukštyn
veriantis – kodėl –
nuplovė į Tavo rankas
pasaulis plyšo