Žodis. Kas yra žodis? Tu man sakai begalę jo apibrėžimų, bet aš vis tiek nesuprantu, kaip galima apibrėžti žodį, kai jis toks nepastovus. Juk žodis – tik sapnas, iliuzija, kažkas tokio, kas pasirodo ir greit išnyksta. Tiesa, žodis, kad ir koks jis kintantis būtų, turi tiek kuriančią, tiek griaunančią galią. Žodžiu gali pažadinti viltį, tikėjimą, džiaugsmą. Kartais žodis tampa žudymo įrankiu. Kita bėda yra ta, kad žodis turi daug prasmių. Mes nežinome, kas iš tikrųjų buvo pasakyta. Išgirstą žodį priimame taip, kaip mes norime jį priimti. O yra ne vienas prasmės variantas. Kurį pasirinkti, kai jie kartais būna tokie prieštaringi?
Tai kas yra žodis? Melas? Tu man sakai, kad yra teisinga kalba, yra melaginga kalba, kad ne kiekvienas žodis yra melas. O kas yra tiesa? Ar gali žodžiais apibrėžti objektyvios tiesos supratimą? Sunku? O gal neįmanoma? Vėlgi kiekvienas pasirenkame mums patogius žodžius ir jais įvardijame tai, kas, mūsų supratimu, yra tiesa. Bet kiti tos tiesos nesupranta, nes mes skirtingai suvokiame tuos pačius žodžius. Todėl dažnai nesusišneka net ta pačia kalba kalbantys žmonės. Jų žodžiai įgyja individualias reikšmes, tik jiems patiems suvokiamas. Galbūt suvokiamas. Nyčė yra pasakęs: „Ir savo minčių neįmanoma tiksliai išreikšti žodžiais“. Taigi mintys ir žodžiai ne visada sutampa. Dėl to atsiranda nesusišnekėjimas ne tik su kitais, bet ir savimi. Paleidžiam žodžius, kurių kartais patys nesuprantam. Keičiasi mintys, keičiasi žodžiai, kartais mintys su žodžiais prasilenkia ir viskas tampa netikra... Nebelieka pasitikėjimo nei kitu, nei savimi, nei apskritai pasauliu. Visa tikrovė, jeigu ji ir kada buvo, išnyksta tyloje, kurią mes pavadinam nesusipratimu.
Neabejoju, kad tu mane supratai kitaip negu aš norėjau pasakyti tai, ką dabar pasakiau. Rytoj kitaip sakysiu, nes sapnas iki vidudienio neužsibūna. Kita naktis atneš naują sapną – be žodžių, bet skambų, be formų ir linijų, bet spalvingą.
Daugiau tau nieko nesakysiu. Tik paprašysiu pažvelgt į prieš mus stovintį medį. Matai, kokie nepastovūs jo lapai? Tuoj nukris...Virpa virpa jo lapai, kaip žodžiai lekia ir krenta į juodą žemę. Neliko... Pamiršti pernykščiai lapai, pamiršti praeities žodžiai. Sniegas užklojo. Supuvo. Neliko... Buvo. Buvo, bet dabar tik iliuzija... Jau kiti žodžiai, kitos mintys. Norisi pykti ir verkti nuo svaiginančios netikrumo būsenos. Bet taip jau yra, kad viskas kinta. Nepyk dėl to. Juk kitimas rodo kilimą. Kažką naujo. O gal tai kritimas kaip rudenio lapų? Kitaip... Kitokie žodžiai, kitokios mintys. Nieko nesakyk. Tik stebėk medį... Rudenį jis pameta savo lapus, o pavasarį juos mums parodo. Jau kitokius. Ir vėl kūryba brandina naujus žodžius, naujas mintis, idėjas... Tylėkim... Tuoj pavasaris atneš naują gyvenimą... Skubėkim išgerti jo skonį, taip ir nesupratę, kas yra žodis!