Įrėžęs atmintin nudilusio mėnulio šukę,
fiordo rūkas prie gelmės prigludo,
ir laiko nejutau, ir nematyto Dievo
sūri bangelė veidą nuskalavo.
Čia niekas neskubėjo, netekėjo aistros,
aštri žuvėdra virš uolos pakibus
iš ryto nyčių atmintį suadė,
iš jūrmylių bereikšmių nuostabą išklykus.
Tik mažas krislas surambėjo vyzdžiuos,
banga į krantą slysdama purslojo –
ten kylant saulei virš fiordo seno
paklydau su žuvėdrom prie žemyno galo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2008-03-12 19:39:25
"iš ryto nyčių atmintį suadė" ---- puiki mintis.
Gražus paklydimas.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-03-12 19:01:01
Paslaptinga fiordų vizija...ir dar paslaptingesnė lyrinio subjekto situacija...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-03-12 12:30:47
Tik mažas krislas surambėjo vyzdžiuos,
banga į krantą slysdama purslojo -
...labai, labai gražus...sunku net išrinkti, kokia eilutė gražiausia...kūrinys melodingas ir subtiliai jautriai kalbantis į pačią širdį...