Įrėžęs atmintin nudilusio mėnulio šukę,
fiordo rūkas prie gelmės prigludo,
ir laiko nejutau, ir nematyto Dievo
sūri bangelė veidą nuskalavo.

Čia niekas neskubėjo, netekėjo aistros,
aštri žuvėdra virš uolos pakibus
iš ryto nyčių atmintį suadė,
iš jūrmylių bereikšmių nuostabą išklykus.

Tik mažas krislas surambėjo vyzdžiuos,
banga į krantą slysdama purslojo –
ten kylant saulei virš fiordo seno
paklydau su žuvėdrom prie žemyno galo.