Beprasmybės jausmas

Man nusibodo... Žemė, saulė,
Nebeatrodo, kad turėtų tai reikšmės.
Ir, eidamas per šį pasaulį,
Nebematau aš savo ateities.

Netraukia... Ir aš nenoriu
Nei svajot, nei siekti tikslo, apgaubto nakties.
Visi maži gyvenimo stebuklai
Staiga neteko man jokios prasmės.

Ir kas toliau? Jei visos šio pasaulio sferos
Išblunka prieš šio pilkojo gyvenimo spalvas?
Tuomet akis aš kreipsiu tik už atmosferos
Ir žvelgsiu vien į kerinčias žvaigždes...

Tik tos tamsos neištirtos platybės
Dar traukia mano širdį nejučia.
Ir visos materialinės gėrybės
Pranyksta mano sielos gelmėse.

Kylu aukštyn ir visagalio kosmoso didybė
Ramina mano sielą, glosto ją.
Ir nyksta visa žemės beprasmybė.
Aš išskridau. Negrįšiu jau... Sudiev.
Tylenis

2008-03-11 21:26:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2008-03-13 16:35:14

Suprantu tokioje busenoje man bent lengviau liejasi mintys.

Vartotojas (-a): Tylenis

Sukurta: 2008-03-12 22:28:46

na šis tai tikrai buvo parašytas grynai tokioje būsenoje kai buvau, kai nieko nenorėjau matyt, nei girdėt ir viskas atrodė beprasmiška.

Anonimas

Sukurta: 2008-03-12 21:12:03

Neturiu žodžių privertė mane labai giliai susimąstyti. O kai rašiai eilėrašcius tai juose gal bandai atspindėt save, savo jausmus ir kaip tuo momentu jautiesi?

Vartotojas (-a): Tylenis

Sukurta: 2008-03-12 15:01:06

pazadu parašysiu kada pilną šviesos :) bet dabar to tiesiog nejaučiu :)