Man nusibodo... Žemė, saulė,
Nebeatrodo, kad turėtų tai reikšmės.
Ir, eidamas per šį pasaulį,
Nebematau aš savo ateities.

Netraukia... Ir aš nenoriu
Nei svajot, nei siekti tikslo, apgaubto nakties.
Visi maži gyvenimo stebuklai
Staiga neteko man jokios prasmės.

Ir kas toliau? Jei visos šio pasaulio sferos
Išblunka prieš šio pilkojo gyvenimo spalvas?
Tuomet akis aš kreipsiu tik už atmosferos
Ir žvelgsiu vien į kerinčias žvaigždes...

Tik tos tamsos neištirtos platybės
Dar traukia mano širdį nejučia.
Ir visos materialinės gėrybės
Pranyksta mano sielos gelmėse.

Kylu aukštyn ir visagalio kosmoso didybė
Ramina mano sielą, glosto ją.
Ir nyksta visa žemės beprasmybė.
Aš išskridau. Negrįšiu jau... Sudiev.