.    - Tau, Pranuci, iš tikrųjų atrodo, kad esu labai ligotas?
      Tai buvo pirmi Vidinio žodžiai, sugrįžus mums į Pasostės erdvę. Matyt, reikia pasakyti, kad ši erdvė  dvigubo standarto- negalėjau sakyti, kad ji mano, kaip, beje, to negalėjo daryt ir Vidinis. Net kuomet, palikęs karietą, jis blaškėsi nežinia kur, nuojauta neleido patikėti, kad čia Vidinio nėra nuo Kalėdų. Ir būdavo, kad rytais, dar mieguistai žiovaudamas, keldavau jį, kartais net truktelėdamas lovos užklotus.
    - Visi susergame, bet dažniausiai visi pagyjame. Retam pavyksta pabėgti nuo ligos.
    - Tai ne liga, Pranuci. Labai pavargau. Net neįsivaizdavau, kad galima taip save išsekinti. Tai nuo darbo. Prisimink- išėjau beveik į naktį, kuomet šviesos mažiausia.
    - Todėl ir Jėzus turbūt gimė, kad tamsa visiškai neparklupdytų. Taip, gerai prisimenu tą dieną- gruodžio pabaiga, antroji Kalėdų diena, šviesos daugiau- diena pailgėjusi viena minute.
    - Išėjau anksčiau, greit po Kūčių vakarienės, - po užtrukusios pauzės pasakė Vidinis. Ir tai atrodė, kad netiesa, kad Vidinis klysta. Net nepagalvojau, kad pabandęs patikslinti jo išėjimo laiką, pakliūsiu į mįslę.
      - Nepaistyk niekų, brolau- išėjai, kaip sakau. Tokius dalykus dar atmenu be užrašų. Bet užrašai taip pat yra.
      - Tai iliuzija. Tai esmės kevalas, vežėjau. Mes neteisingai datuojame tikrovę, - pasakė jis, bet tos nuostabos, kuri būtų adekvati jo žodžiams, neatsirado. Serga žmogus, pagalvojau, ir ačiū Dievui, jeigu liga pasireiškia tokia forma. Ji net keistai įdomi. Žinai, kad ligonis kalba nebūtus dalykus, tačiau ausys darosi klusnesnės ir nesinori, kad kalbėjimas būtų užbaigtas. O kažkas kažkur pasąmonėje dainavo:
                      Dievas davė man protelį,
                      Kad nesėdau į laivelį...                      
      Toks dainavimas, matyt, sutrukdė mane pareikšti savo nesutikimą labiau erzinančiai, gal net pyktelėjus. Labiau buvau linkęs prisidėti prie pasąmonės dainininkės ir jau kartu su ja:                                                
                      Būčiau sėdus į laivelį,
                      Būčiau skendus į dugnelį.
        - Taip, Vidini, visokiausių dalykų pasitaiko ne tik pasaulyje, bet ir žmogaus viduje, - taikiai pasakiau. - Pagaliau, argi labai svarbu, diena anksčiau ar vėliau iš karietos išėjai.
        - Per parą Žemė aplinkui save apsisuka. Galėtumei atsivertęs užrašus paskaičiuoti, kiek kartų ji apsisuko, kol manęs čia nebuvo.
        - Nereikia, Vidini, užrašų. Nuo Kalėdų iki Naujųjų metų - savaitė ir dvi savaitės po Naujųjų Metų. Viso labo trys savaitė tavo nebuvimo karietoje. O užrašai, manau, irgi kai ką primintų. Bent jau žinotum  mano nuotaiką-  rašiau juos kaip literatūrinį kūrinį, - kalbėjau Vidiniui, bet jaučiau, kad savijautoje kažkas vyksta. Sakyčiau, netgi labai svarbaus, o kas būtent – negalėjau apčiuopti. Vidiniui išėjus stengiausi nepaisyti, kad jo nėra, bet suirutė dvasioje, regis, nuo to ir prasidėjo. Karietos vadžias į rankas ėmė Ypata, o aš negalėjau priešintis – ne todėl, kad nebūčiau norėjęs išlikti vežėju, o labiau todėl, kad jaučiau, jog pasirpriešinimui nelieka jėgų. Aptemo, apsiblausė net supratimas, ką reikėtų veikti  šiandien, o juo labiau galvojant apie rytojų. Atrodytų, kad karieta pirmiausiai sustojo mano dvasioje ir arkliai-žirgai jos negali pakrutinti iš sąstingio. Keliai irgi sunyko, kažkur pradingo ir iš visų jų pasiliko vienas- kelias į Šklėrius. Tai jau buvo lemties primestas kelias, neturint kito pasirinkimo.
      Jaučiau, net žinojau, kad tai negeriausia išeitis, bet jau pirmą dieną po Kalėdų karietą pasukau link Šklėrių.
    - Neskubėkime, vežėjau. Kelias ne ilgas. Būtų geriau, kad į Šklėrius atvažiuotume Naujųjų metų išvakarėse, - patarė Ypata.
    - Ar kas nuo to pasikeis?
    - Atsiminimai bus gražesni. Paprastai žmonės skuba, kad laiku suspėtų kur nors nukakti, o mes priešingai – mums reikia delsti, gaišinti laiką, kad suspėtume.
    Pasižiūrėjau į Ypatą, lyg jo nesuprasčiau, tačiau daugiau nieko nepasakė - nebuvo naivuolis, per atstumą jautė, kiek ir ko turiu.
    - Galima ne tuoj pat. Net ne šiandien. Galima palaukti.
    - Gal nelaukim. Judant visuomet atrodo, kad nesame tokie sunkūs ar apsunkę. Ir tos penkios dienos iki Naujųjų praeis prasmingiau.
  Vis dar laukiau, kad Vidinis paprašys parodyti jam dienoraštį nepaisant, kad atrodė, jog žino, ką rašiau ir būtų protingiau, jeigu aš jo pasiteiraučiau, kokie vėjai jį perpūtė, kad štai prireikė gydytojų parvežti atgal į karietą. Nesakau, kad tai man nerūpėję, ką veikė per tą laiką, tačiau tiek kantrybės dar pakako, kad nepaskubėčiau klausti.
  Vidinis stovėjo prie lango, ant kurio palangės žydėjo Taurijos padovanotas kardelio žiedas. Paglostė atsargiai jį virpančios rankos delnu.
    - Gerai, Pranuci, kad neužmiršti Žalios Žolės poetų.
    - Tai Taurijos dovana.
    - Taip, tai Taurijos dovana, bet aš ne tik apie Tauriją.  Gal, Pranuci, nepatikėsi, bet neblogai žinau, kas dienoraštyje parašyta. Anksčiau vis sakydavau, kad būdami kartu, nuolat ieškome vienas kito. Dabar galiu pasakyti daugiau: kuomet išsiskiriame, vis dėlto esame kartu. Vaizduojame išsiskyrusius, o iš tikrųjų savo esmėmis arba, sakykime, dvasiomis esame kartu. Ir man neretai atrodo, kad mudu meluojame  sakydami, kad buvau išėjęs. Nekalbu apie kitus, kalbu tik apie  save ir tave.  
    Klausiausi jo žodžių ir nenorėjau tikėti.
    - Regis, kad man lengviau tave sapnuoti, regėti sapne, negu žinoti, kad sugrįžai į karietą. Ar neateis diena, kuomet pradėsiu jos bijoti? Ir, beje, iš kur sužinojai, kur mus surasti... kad Šklėriuose esame.
    - Atrodo, jog mudu gerokai senstelėjome, - atsiliepė Vidinis ir, žinoma, jis buvo teisus- tokių dalykų man jo klausti nereikėję, bet atėjo Astė, matyt, norėdama pratęsti vakar neužbaigtą pokalbį, kuri sutrukdė Vidinio sugrįžimas.
    - O aš kažkodėl, Vidini, tikėjau, kad pareisite ir labai greitai.
    - Tai kad negreitai. Prireikė trijų savaičių. Per tą laiką net šunį įsigijau.
    - O aš va pykstu, kad tokia netvarka Pasostės erdvėje. Pažiūrėkite- viskas apdulkėję. Net ir gėlės, kuomet jos tik ant palangės, negali erdvės papuošti. Siūliau savo paramą, bet vežėjas atsisakė. Antrą kartą nedrįstu jos siūlyti.
    - Dabar, Aste, aš jau laisvesnis būsiu. Praeis diena kita ir pamatysi- būsime lyg  bažnyčios altorius.
    -  Taip ir užsirašysiu, kad po kelių dienų švaros konkursą laimės Pasostės erdvė. Bet iš tiesų, taip ir turėtų būti. Neduok dieve, bet jeigu ir toliau taip, tai  ne tik gėlės nudžius, nuvys, bet ir poezija nepanorės  kvėpuoti dulkėmis.
    -  Nebūk pikčiurna. Neperdėk. Viskas čia ne taip baisu, kaip slysta  nuo tavo liežuvėlio. Taip, geresnė tvarka reikalinga, bet ir tokia, kokia ji čia yra, irgi priklauso tvarkos kategorijai. Ar ne, Vidini?
    - Jeigu, Aste, taip rinksiesi kavalierių,  niekuomet jo neturėsi, - tarė Vidinis ir paklausė, ar karietoje išlikusi atliekama muškietininko špaga: - Gaila, -pasakė sužinojęs, kad visos keturios špagos turi savo šeimininkus. - Beveik neįtikėtina.
      - Trys karietoje, o ketvirtoji špaga net Šventosios Viktorijos kalnuose. Giedrė pasiėmė, - paliudijau atsimindamas: - O kodėl parūpo?
      - Ar špagą? Jeigu Giedrei net šventose kalnuose jos prireikė, tai suprantama, kodėl?
      - Ach, va kaip! Išėjus iš karietos žmogus proto daugiau įgauna. Kuriam dabar iš  mūsų eilė? - nudžiugo Astė. - Galėčiau ir aš, bet sakau, kol nesusitvarkysite, neapsikuopsite - ne, neišeisiu. Geriau pabūsiu rykšte čia, negu ten muškietininku. Bet, ėgi, ar neužsiplepėjau? - paėmė nuo etažerės lentynėlės vakar paliktą  vaizdajuostę ir paduodama  Vidiniui: - Pažiūrėkite, kaip atrodo mūsų kelionė. Manęs vežėjas  vos neprilupo, kai pasakiau, kad tai paskutinė karietos kelionė į Šklėrius. Lyg būtų dar paskesnė.  
      Astė išėjo, palikusi kažkokio judrumo, jaunystės.
      - Liuobsime?  Ką?
      - Liuobsimės ir žiūrėsime vaizdajuostę. Bet gal yra svarbesnių reikalų  Sakyk, Pranuci...
      - Apie svarbesnius reikalus pasakys Ypata, o mudviejų – nesvarbiausi. - Atsidusau prieš savo norą ir netikėtai pasakiau: - Tai tu man, Vidini, ir eilėraščius, ir patarimus, net sprendimus teleportavai į  smegenis. Gali neatsakyti, bet dabar jau žinau, kad tai tavo darbas. Tik dabar jau reikia pakoreguoti ir vietoje  „grįžtu“ parašyti „grįžau“.
        Grįžau namo.
        Jau niekur nekeliausiu.