Tu man kvepi ryto snaigėm stiklinėm,
Kai tu eini, dvelkia šerkšno vėsa.
Ar tu jauti, laikas svaigiai įkaitęs,
Dvelkia iš tolo tyro jausmo migla.
Iškrenti vėl iš savo liūdesio guolio
Ir pakvimpi šaltalankio šaka.
Tu taip baideis to lemtingojo šuolio,
Bet jau dabar tu krante kitame.
Tu man kvepi, tavo kvapas svaigina,
Vėl panyru į tave ir uodžiu.
Tu, silpnavalę kvapu surakinęs,
Tyliai vis klausi „Kuo aš tau kvepiu?“
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-03-09 09:28:31
"pakvimpi šaltalankio šaka"....
geras kvapas :)
Anonimas
Sukurta: 2008-03-08 22:49:51
Labai tikslus rimas, gražu, kad ieškai vaizdų gamtoje, tačiau kiek banalokai tai pateiki. Paskutiniajame posme akivaizdžiai per daug 'kvapo'.
Anonimas
Sukurta: 2008-03-08 21:21:07
"silpnavalę" - gal "silpną valią"?
Įkaitęs laikas iš tolo dvelkia tyro jausmo migla? Ar nebus čia tik įmantrūs nieko nereiškiantys žodžiai? Skamba gal gražiai, bet prasmę nelabai eina pagauti... Kodėl žmonės galvoja, kad kuo daugiau gražesnių žodžių, tuo eilėraštis geresnis? Kaip tik, jei skaitytojas nesupranta, gerai nėra.