Tu man kvepi ryto snaigėm stiklinėm,
Kai tu eini, dvelkia šerkšno vėsa.
Ar tu jauti, laikas svaigiai įkaitęs,
Dvelkia iš tolo tyro jausmo migla.

Iškrenti vėl iš savo liūdesio guolio
Ir pakvimpi šaltalankio šaka.
Tu taip baideis to lemtingojo šuolio,
Bet jau dabar tu krante kitame.

Tu man kvepi, tavo kvapas svaigina,
Vėl panyru į tave ir uodžiu.
Tu, silpnavalę kvapu surakinęs,
Tyliai vis klausi „Kuo aš tau kvepiu?“