Susirenka į šviesą,
kaip iškelti daigai
iš juodžemio aklos tamsos.
Palaimink, Vilhelmai, tu jas!
Renku mintis.
Ir man neskauda,
kad jos ne mano –
ateina išaugintos
toli nuo dabarties,
nuo proto jos
ir duonos.
Aš, senas dzūkas, verkauju,
kad nesmagu gyvenimą ramstyt lazdom.
Tačiau ne poterius renku,  
ne maldomis žiūriu į dangų.
Štai vėl nauja mintis,
iš juodžemio iškilusi,
suėjo raidėmis į sakinius trapius
ir gieda chorai,
paliepdami
            ir man
                    su jais
giedot kartu.

Renku ne poterius.
Renku mintis.
Eilėraštį kaip duonos kepalą
Su kryžiumi į krosnį šaunu.
Palaimink, Vilhelmai...
Va šitaip už tave,
save
     ir už kitus
kasdien papoteriauju.