Kai vieniša banga paliečia krantą,
Purslais suvilgo kopų smėlį,
Siela, nuo ilgesio pavargusi,
Jūros ošimo klausosi.
Širdis nerimsta krūtinėj,
Mintys lekia beribėn erdvėn,
Aš taip myliu, taip myliu, taip myliu
Ir su jūra kuždu apie tai.
Aš taip myliu, taip myliu, taip myliu
Ir žodžių daugiau nebėra...
Mintys lekia su žuvėdrų palyda
Vis tolyn, vis tolyn – pas Tave.
Pas Tave, mano Meile iš sapno,
Iš sapno piramidžių šešėly,
Pas Tave nuo Nemuno vingio,
Nuo suvilgyto kopų smėlio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-03-09 22:06:32
Tikras ir tyras ilgesys mylimam žmogui...
Anonimas
Sukurta: 2008-03-09 19:18:47
Nuostabu, zavinga:-)
Anonimas
Sukurta: 2008-03-09 00:05:45
Tiesiog žavinga....
Įsivaizduoju kaip tai sakot jūrai,
o pora undinių atsiliepia : - mes taip pat jus mylim :)
Tekstas gan dainingas .
Anonimas
Sukurta: 2008-03-08 21:34:29
dainingas, jausmingas...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-03-08 20:11:04
Pas Tave, mano Meile iš sapno,
Iš sapno piramidžių šešėly,
Pas Tave nuo Nemuno vingio,
Nuo suvilgyto kopų smėlio.
...man patiko, ypač gražiai skamba paskutinis stulpelis...apie meilę tikrai iš širdies...
Anonimas
Sukurta: 2008-03-08 14:42:18
banaliai šįkart.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-03-08 11:07:55
Pavasariškai marinistinis; gražiai jausminga kalba tarsi užburta jūros ošimo, palaipsningai įsiliejant į erdves.