Santrauka:
Ne visuomet šventė
Trapus gyvenimas.
Ir jau neskauda,
Kai lūžta gabalais
Ir dingsta nežinia net kur.
Daiktai išmėtyti po būtį,
Apniukę žodžiai
Lyg nežino
Ką daryti su savim.
Kažkas šalia pravirko.
Kitas – juokiasi atšipusiu balsu.
Visi vis skuba,
Vienas į save grįžtu
Ir tarp daiktų išmėtytų,
Sukūręs ugnį,
Dar šildausi būties
Atodūsiu skaudžiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2008-03-06 10:39:18
STIPRUS trapumu...
Ačiū,Pelėda.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-03-06 10:09:39
Stipriai įtaigiai perteikta būsena, skaudus atodūsis negali nejaudinti, palieka daug apmąstymams. Ir tie "Daiktai išmėtyti po būtį..." - atrodo, pasakyta paprastai, bet gerai išryškėja kaip visuotinės sumaišties, o taip pat ir sumišimą keliantis vaizdinys.
Anonimas
Sukurta: 2008-03-05 22:31:08
Ką ir besakyt?..Pritariu radaai, Taurijai. Sujaudino iki šiurpulio mane šis Jūsų eilėraštis, Pelėda. Ir jis tikrai stipraus žmogaus širdies išdiktuotas.
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2008-03-05 22:14:23
Ne tik jaudinantis, bet ir žavintis vienatvės būtyje atsidūrusio žmogaus stiprybe.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-03-05 21:24:00
Šiltas kūrinys, net jei ir su atodūsiu...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-03-05 19:22:56
Sukūręs ugnį,
Dar šildausi būties
Atodūsiu skaudžiu.
...jauku pas JUS...liepsnok, ugnele, visi pasišildys...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-03-05 19:09:40
LABAI JAU SKAUDUS... nesakysiu nieko, tik norėčiau kažkaip na, pakelti. gal sypsenėle ar????? labai pagavo mane...