O drauguži, ilgai negiedojęs,
Kai šį rytą tave išgirdau,
Pajutau, kaip atstojo staiga
Šalto tarsi mirtis abuojumo pavojus.
Aš, drauguži, taip laukiau kas rytą
Skardžiabalsės giesmės,
Sugrąžinsiančios čia, kur esu,
Nes nekaltas buvau išvarytas.
Abejingoj tyloj aš, drauguži,
Jau ir laukti galiausiai nustojau
Ir nustojau tikėt, kad kadais
Aš suprasdavau, ką tu giedojai...
Ak, drauguži, tu pranaše mano šventasis
Pasišiaušusiu kuodu,
Nesvarbu, ką sakai – sutirpau, paklūstu, pasiduodu...
Ar tu jau palesęs?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jolija
Sukurta: 2008-04-30 19:18:40
Šitas yra mano geriausias kūrinys, o niekas nesuprato...
Vartotojas (-a): jolija
Sukurta: 2008-03-06 17:48:32
Labai ačiū už komentarus, bet matau, kad tas mano draugužis kitiems nesuprantamas, o man jis savas, pažįstamas, lauktas, todėl tai yra visiškai nesumeluota, nesukurta situacija-tai nuoširdžiausia emocijų iškrova ir begalinis džiaugsmas vėl išgirdus savo seną pažįstamą giesmę, o paskutinis stulpelis man ypač pavyko, nors kitiems-kritikuotinas;bet čia gal tik situacija jums svetima, todėl ir nelabai vyko susikalbėt.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2008-03-06 13:08:48
Taip, porą kreipinių galima išmesti,ypač paskutinėje strofoje:
Ak,tu pranaše mano šventasis/.../
arba kitur:
Aš taip laukdavau kiekvieną rytą/.../
.................
betgi rūpestingumas Tavo-pagirtinas...
:)