O drauguži, ilgai negiedojęs,
Kai šį rytą tave išgirdau,
Pajutau, kaip atstojo staiga
Šalto tarsi mirtis abuojumo pavojus.

Aš, drauguži, taip laukiau kas rytą
Skardžiabalsės giesmės,
Sugrąžinsiančios čia, kur esu,
Nes nekaltas buvau išvarytas.

Abejingoj tyloj aš, drauguži,
Jau ir laukti galiausiai nustojau
Ir nustojau tikėt, kad kadais
Aš suprasdavau, ką tu giedojai...

Ak, drauguži, tu pranaše mano šventasis
Pasišiaušusiu kuodu,
Nesvarbu, ką sakai – sutirpau, paklūstu, pasiduodu...
Ar tu jau palesęs?