Jie nulipo nuo stogo.
Dama nusimetė raudoną suknią,
Nusigręžė nuo palydovinių antenų,
Ir drąsos nebeliko

Grakštūs pirštai nebesiekė dangaus
Ir nešildė triukšmingos ramybės.
Niekas nevyko,
Viskas tapo paliečiama.

Ji nenorėjo to, kas nusvėrė gyvybę,
Kas prieinama kiekvienam.
Girdėjosi, kaip krinta akmenukai
Iš jo batų į jos plaukus.

Dieve mano, jos akyse šoko jūra,
Bet jis nebepaisė bangų trapumo.
Godi pilnatis pasislėpė po vokais,
Kol pilki karveliai nešė nerimą.

Jie nulipo nuo stogo
Ir drąsos nebeliko.