Santrauka:
Apie pavydą. Aliejinėj drobėj - jūra, joje sodas ir kūrėjas, palinkęs prie paminklo. Už jo sklendžia angelas.
Pradūriau eketę
Stiklinių mūzų
Veidrody.
Pažiro Lego –
Žydros ir raudonos
Žibuoklės, tulpės, rožės...
Prie akmeninės knygos puslapių
Įaudžiau savo pirmą amuletą –
Angelo pirmąja nuodėme alsuoju.
Tarp tų žiedų panyžta basos kojos.
Jūros purslų įkalintos vėtros
Pripildo plaukus maloniai vėsios Fa.
Su šita muzika mes giminės!
Vilioju žaltį į marškinius –
Užuot prakandus rojaus obuolį.
Kalta. Plaktukas skaldo Afroditę –
Nemirštančią ir gyvą Angelo
Geismais įamžintą Fantaziją.
Aš kasnakt miegu su ja lovoj.
Šviesos šilkverpi, juk nenušausi?!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-03-01 23:50:42
"Prie akmeninės knygos puslapių
Įaudžiau savo pirmą amuletą –
Angelo pirmąja nuodėme alsuoju"
___ Gražus minčių perteikimas .
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-03-01 23:15:05
labai pavykęs darbas, mano kuklia nuomone:))) Skaidriai, švelniai ir išmintingai sudėliota. Išradinga, spalvinga metaforų kalba, nekaltu jaunatvišku Lego dėliojimu- perauga į jauno žmogaus pasąmonės kertelių fantazijas, pajaučia kaltės skonį...
Anonimas
Sukurta: 2008-03-01 23:06:10
Skaitydama tik ir galvojau, kaip originaliai parašyta, žodžiai nebanalūs, o kaip tik, net nesitikėjau jų išvysti eilutėse. Super:}