Mažyčiai aitvarai po sielą sklando,
Bažnyčias pakelia.
Net dangų.
Vienas parodo, iš kur saulė teka,
Išbudina, kad rytas nepalikt akių tamsoj.
Kitas vėl šypsosi - kam kojos,
Jeigu jas paramstau lazdom?
O šeštas ir dešimtas
Irgi išdaigų pilni ---
Atėję meldžiasi
Ir, vandenį iš čiaupo leisdami,
Nuo kojų nuodėmes nuplauna.
Paskambina raktais
Ir juokiasi:
- Dabar,
            vyruti,
                        eik!
O ten ir aitvaras, kuris
Ant slenksčio sėdi ir posmuoja:
-Ir aš, Pranuci, noriu rojaus,
Jeigu jis Vilniuje
Ar Palangoj.

Tiek aitvarų, kad Dieve, Dieve!..
Net atsidusęs supranti:
Kuomet pasaulį vaikštai širdimi -
Netikras jis,
Jame tiesos nerasi.
Kaip Kristus
              prikalta
                        ji vinimis
Bet paprašyk... ir aitvarai,
Parneš su kryžium ją
Tik būk su jais,
Tik jų klausyk.