Raustančiam danguj
Ne laikas dar
Įžiebti spindinčias
Alkanas akis.
Leisk dar sekundei
Prisiglaust mintim
Prie melsvo šilo,
Tolumoj sustingusio.
Su vėjo šiltumu
Ar snaudžiančiu
Viršūnėj eglės
Vienišu strazdu
Pragysti leiski švelnumu,
Kurs tirštumas
Tylios miglos
Praskaidrins.
Dar nenueik.
O jei nebegali,
Jei nebemoki –
Tolstan mūsų siluetams
Atsigręžki
Paskutinį kartą
Ir man nusišypsok.
Tegu ant mano lūpų,
Nesenai bučiuotų,
Tava aistra kraujuos
Ir sukrešės...
Ir lai ateis tyla –
Dabar ją saugot
Moku.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Keistuolių_rožė
Sukurta: 2008-10-26 12:06:55
Išgyventa..Jausta.
Anonimas
Sukurta: 2005-10-17 23:13:27
Labai gražūs vaizdai, įtikinantis monologas, gilūs išgyvenimai. Tik man rimas skaitant kliūva. ;]
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2005-10-17 22:20:52
Nesenai> neseniai; Mintimis prisiglausti kiekvienas gali be niekieno leidimo prie bet ko, juolab sekundei "...prie melsvo šilo", kaip beje ir" Vienišu strazdu ...pragysti švelnumu" niekas negali nei uždrausti, nei leisti. Mano galva, šie prašymai nenaturaliai išplaukę iš kūrėjo dvasinės būsenos, o išprotauti.
Trečiasis posmas man mieliausias, nes gyvenimiškai tikras. Įsimintiniausios ir gražiausios eilutės:" Tegu ant mano lūpų // Neseniai bučiuotų // Tavo aistra kraujuos // Ir sukrešės" . Apskritai, šis posmelis net vienas galėtų"gyventi", tokia jame gyvybė juntama. Sėkmės:-))