Šitoj šaly tik vakaras
Nelyg dienos užgesęs pakraštys,
Tačiau ir čia yra gyvenimas,
Džiaugsmingai supantis vilnis.
Yra daug laisvės žvelgti į save
Ir nematyti, kaip atrodo laikas -
Eini kaip takeliu raukšle
Pabėgi,
         nukrenti,
                    keliesi vėl
Ir nejauti,
Kaip ant kaktos, ant veido laikos
Žemėlapiais
                išmargintas  
                                gyvenimas.
Šešėliai į Rytus nuvirtę.
Po kojom nešiugžda žolė sausa,
O kojos tykios tykios
Gal kiek svarbesnė priekyje išėjusi lazda...
Giedojimas  bažnyčių sklinda iš visur-
Čia niekas nepaprašo, kad užaugtum.
Čia ir kalnai net pritūpia –
Esą, norėjai būt  Žmogum,
Tai pažiūrėk atgal –
                     ar būti juo pavyko...