Šiandien pusnys melavo –
Balos slėpės po lengvu sniegu,
Šlapia šlapia.
O kas beliko man daryt?
Pasišokinėdama tamsoj ieškodama
Sausos vietelės netyčiom ir ant tavo
Aukšto kupsto užšokau.
Ach, kaip arti...
Kam slėptis? Pakelk akis,
Atsiprašau, kad aš taip netikėtai,
Bet tuoj šokuosiu toliau savo keliu.
Išlįsk, noriu tik pasisveikinti,
Tik vieno žodžio.
Ar aš buvau per drąsi?
Vienas žodis tampa kūnu,
Juk nežinojau, istorija man per plati,
Padrikai ir per lengvai gyvenu,
Bet ačiū.
Ar mes dar susitiksim?
Vis užeisiu kartais aplankyti,
Ten šalta, bet tavo žodžiai rodo šviesą
Ne per pasaulį, per nežinomus tolius,
Man neįtikimus.
Tik atleisk, aš neturiu savy stebuklo –
Netikėk manimi, aš lengva
Ir tuoj ištirpsiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-03-01 12:35:31
Lengvas. Kaip atskiras kūrinys - neblogas, tačiau temai jis per lengvas. Visokie pasišokinėjimai/liuoksėjimai kontrastuoja su kai kuriomis eilutėmis prasiveržiančiu problemos rimtumu, todėl neįtikina, matyti neapsisprendimas, kaip temą plėtoti. Man 4 posmas patiko. Iš jo galėtum naują kūrinį pradėti. Simboliai vasariški, žiemiški, bet kažko pritrūko man. Aistiškumo.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-02-26 15:04:30
Puikiai užfiksuota akimirka. Laikinumas. liūdnas.