Šiandien pusnys melavo –
Balos slėpės po lengvu sniegu,
Šlapia šlapia.

O kas beliko man daryt?
Pasišokinėdama tamsoj ieškodama
Sausos vietelės netyčiom ir ant tavo
Aukšto kupsto užšokau.
Ach, kaip arti...

Kam slėptis? Pakelk akis,
Atsiprašau, kad aš taip netikėtai,
Bet tuoj šokuosiu toliau savo keliu.
Išlįsk, noriu tik pasisveikinti,
Tik vieno žodžio.

Ar aš buvau per drąsi?
Vienas žodis tampa kūnu,
Juk nežinojau, istorija man per plati,
Padrikai ir per lengvai gyvenu,
Bet ačiū.

Ar mes dar susitiksim?
Vis užeisiu kartais aplankyti,
Ten šalta, bet tavo žodžiai rodo šviesą
Ne per pasaulį, per nežinomus tolius,
Man neįtikimus.

Tik atleisk, aš neturiu savy stebuklo –
Netikėk manimi, aš lengva
Ir tuoj ištirpsiu.