Mes per dažnai kluonuose išsibadom
Akis praeitom vasarom.
Ir nerandam aukso močiutės kiaušinio.
Juk raibos vištelės vakar pastipo,
Iš miško attykinus baltajai...
Ir baltas mūsų melas, druska springsta,
Kai šieną pabarstom,
Nedegtume.
O degame vėjais,
Išprotėjusios rausvos liepsnos
Išdygo tulpių pašonėse,
Laukiam dienų moterų/motinų,
Kai baltos staltiesės priglaus žiedlapius.
Vaikšto rytdienos sakiniai,
Pusryčiais miegantys.
Per grynčią link sopulių malkinės,
Pašinai bado jautriausius delnus –
Ne visi daiktai nori tavimi būti.
Ašaros raižytų kovą,
O dar vasaris.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2008-05-10 16:24:13
kontrastinga, pirmos eilutės taip užliūliuoja ir "nustipo" toks kaukštelėjimas gaunasi, o paskui jau visai kitaip skaitosi, su lūžio tašku, sakyčiau toks darbas
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-02-18 19:37:30
Pašinai > rakštis / truputi sujauktai/